Kiekvieną kartą, kalbėdami Credo ir atnaujindami savo tikėjimo išpažinimą, mes patvirtiname, kad Bažnyčia yra „viena“ ir „šventa“. Ji yra viena, nes kilusi iš trivienio Dievo, vienybės ir pilnutinės bendrystės slėpinio. Bažnyčia yra šventa, kadangi ji yra įsteigta Jėzaus Kristaus, gaivinama Šventosios Dvasios, pilna jo meilės ir išganymo. Ji yra šventa, tačiau tuo pat metu ir sudaryta iš nusidėjėlių, iš mūsų visų, nusidėjėlių, kasdien patiriančių savo trapumą ir vargingumą. Taigi mūsų išpažįstamas tikėjimas ragina mus atsiversti, išdrįsti kasdien gyventi vienybe ir šventumu, o jeigu nesame vieningi, jei nesame šventi, vadinasi, nesame ištikimi Jėzui. Tačiau Jėzus nepalieka mūsų vienų, jis neapleidžia savo Bažnyčios! Jis keliauja su mumis ir mus supranta. Jis supranta mūsų silpnybes, mūsų nuodėmes, visuomet mums atleidžia, jeigu leidžiame jam mums atleisti. Jis visuomet su mumis padėdamas mums tapti mažiau nuodėmingiems, šventesniems ir vieningesniems.

Pirmoji paguoda kyla iš to, kad Jėzus labai meldėsi dėl savo mokinių vienybės. Paskutinės vakarienės maldoje Jėzus primygtinai meldė: „Tėve, tegu visi bus viena.“ Jis meldė vienybės ir artinantis kančiai, kai buvo pasirengęs aukoti savo gyvenimą už mus. Esame kviečiami tai vis iš naujo skaityti ir apmąstyti vienoje iš labiausiai jaudinančių Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus ištraukų (plg. Jn 17, 11. 21–23). Gera žinoti, kad Viešpats prieš pat mirtį rūpinosi ne savimi, bet galvojo apie mus. Savo jaudinančiame dialoge su Tėvu jis meldė būtent to, kad būtume vienybėje su juo ir vieni su kitais. Šiais žodžiais Jėzus tapo mūsų užtarėju pas Tėvą, kad ir mes galėtume įžengti į visišką meilės bendrystę su juo; tuo pat metu jis patikėjo mums tarsi savo dvasinį testamentą, kad vienybė vis labiau taptų išskirtiniu mūsų krikščionių bendruomenių požymiu ir gražiausiu atsakymu kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

„Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Bažnyčia nuo pat pradžių siekė įvykdyti šį tikslą, kuris buvo toks svarbus Jėzaus širdžiai. Apaštalų darbai mums primena, jog pirmieji krikščionys pasižymėjo tuo, kad buvo „vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32); apaštalas Paulius ragino savo bendruomenes nepamiršti, kad jie yra vienas kūnas (1 Kor 12, 3). Tačiau patirtis mums rodo daugybę nuodėmių vienybei. Turime omenyje ne tik schizmas, bet ir labai įprastus nusižengimus mūsų bendruomenėse, „parapines nuodėmes“, nuodėmes parapijose.

Mūsų parapijos, kurios pašauktos būti dalijimosi ir bendrystės vietomis, kartais iš tikrųjų būna liūdnai pažymėtos įgeidžiais, pavydu ir antipatija... Ir apkalbomis, kurias kiekvienas perduoda toliau. Parapijose tiek daug apkalbų! Tai nėra gerai. Pavyzdžiui, kai kas nors išrenkamas draugijos pirmininku, jis apkalbamas. O išrinkta atsakingoji už katechezę taip pat neišvengia apkalbų. Tačiau tai nėra Bažnyčia. To nedera daryti, mes taip neturėtume elgtis! Reikia prašyti Viešpaties malonės, kad to nedarytume. Taip atsitinka, kai siekiame būti pirmoje vietoje; kai pastatome save, savo asmenines ambicijas, savo požiūrį į dalykus centre ir kai teisiame kitus; kai žvelgiame į savo brolių klaidas, užuot žvelgę į jų talentus. Kai suteikiame daugiau svarbos tam, kas mus skiria, užuot suteikę tam, ką turime bendro…

Sykį vienoje vyskupijoje, kur buvau anksčiau, girdėjau gražų ir įdomų komentarą. Buvo kalbama apie senyvą moterį, kuri visą gyvenimą dirbo parapijoje, o gerai ją pažinojęs asmuo sakė: „Ši moteris niekuomet kitų nekritikavo, nesileido į apkalbas, ji visuomet šypsojosi.“ Tokia moteris galėtų būti rytoj kanonizuota! Tai geras pavyzdys. Žvelgdami į Bažnyčios istoriją matome daugybę susiskaldymų tarp krikščionių. Net dabar esame susiskaldę. Taip pat istorijos būvyje mes, krikščionys, kariavome dėl teologinių skirtumų. Prisiminkime Trisdešimties metų karą. Tačiau tai nekrikščioniška. Turime darbuotis dėl krikščionių vienybės, eiti vienybės, kurios troško ir meldė Jėzus, keliu.

Žvelgdami į visa tai, turime rimtai patikrinti sąžinę. Krikščionių bendruomenėje susiskaldymas yra viena sunkiausių nuodėmių, nes tai padaro bendruomenę ne Dievo, bet velnio veikimo ženklu, – jis yra tas, kuris skaldo, griauna santykius, įperša kaltinimus... Susiskaldymas krikščionių bendruomenėje – ar tai būtų mokykloje, parapijoje ar draugijoje – yra labai sunki nuodėmė, nes tai velnio darbas. Dievas savo ruožtu nori, kad mes ugdytumės gebėjimą svetingai priimti, atleisti ir mylėti vienas kitą, būti vis labiau panašūs į Jį, kuris yra bendrystė ir meilė. Bažnyčios šventumas glūdi tame: ji atpažįsta save kaip Dievo atvaizdą, užliejamą jo gailestingumo ir malonės.

Brangūs bičiuliai, tegu mūsų širdyse skamba Jėzaus žodžiai: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Nuoširdžiai prašykime atleidimo dėl visų tų atvejų, kai mes sudarėme dingstį susiskaldymui ar nesusipratimams bendruomenių viduje, gerai žinodami, kad bendrystė tegali būti pasiekiama nuolat atsiverčiant. Kas yra atsivertimas? Tai prašyti Viešpaties malonės nekalbėti apie kitus blogai, nekritikuoti, neapkalbinėti, mylėti kiekvieną. Tai malonė, kurią Viešpats mums duoda. Tai reiškia širdies atsivertimą. Prašykime, kad mūsų santykių kasdienis audinys taptų vis gražesniu ir džiaugsmingesniu santykio tarp Jėzaus ir Tėvo atspindžiu.