Ankstesnėse katechezėse daugelį kartų pabrėžiau, kad krikščioniu netampama savarankiškai, vien savo pastangomis, autonomiškai; krikščionys taip pat negaminami laboratorijoje. Jie kuriami ir auga tikėjimu dideliame kūne, kuris yra Bažnyčia. Šia prasme Bažnyčia iš tikrųjų motina, mūsų motina Bažnyčia. Gera sakyti šitaip: mūsų motina Bažnyčia – motina, duodanti mums gyvybę Kristuje ir leidžianti gyventi su visais kitais broliais ir seserimis Šventosios Dvasios bendrystėje.

Bažnyčia turi savo motinystės pavyzdį Mergelę Mariją – patį gražiausią ir kilniausią, koks tik įmanomas, pavyzdį. Tai buvo suvokiama jau pirmose krikščionių bendruomenėse, o Vatikano II Susirinkimas nuostabiai išreiškė (plg. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 63–64). Marijos motinystė unikali ir vienintelė. Ji buvo įgyvendinta laikų pilnatvėje, kai Mergelė pagimdė Dievo Sūnų, pradėtą Šventosios Dvasios galia. O Bažnyčios motinystė tęsia Marijos motinystę kaip jos tęsinys istorijoje. Dvasios vaisingumu Bažnyčia ir toliau gimdo naujus vaikus Kristuje, visuomet klausydama Dievo žodžio ir būdama klusni jo meilės planui. Bažnyčia motina. Jėzaus gimimu iš Marijos įsčių prasideda kiekvieno krikščionio gimimas iš Bažnyčios įsčių, Kristui tapus pirmgimiu iš daugelio brolių (plg. Rom 8, 29); pirmgimis brolis Kristus gimė iš Marijos, jis yra pavyzdys, o mes visi esame gimę iš Bažnyčios.

Todėl mes suprantame, kodėl Mariją ir Bažnyčią vienijantis santykis toks glaudus: žvelgdami į Mariją, įžvelgiame gražiausią ir švelniausią Bažnyčios veidą; žvelgdami į Bažnyčią, atpažįstame kilniausius Marijos bruožus. Mes, krikščionys, nesame našlaičiai. Turime mamą, turime motiną, ir tai yra taip didinga! Nesame našlaičiai! Bažnyčia yra motina, Marija yra motina.

Bažnyčia yra Krikštu mus pagimdžiusi mūsų motina. Kiekvieną kartą, kai krikštijame kūdikį, jis tampa Bažnyčios vaiku, įžengiančiu į Bažnyčią. Nuo tos dienos Bažnyčia kaip rūpestinga mama padeda mums augti tikėjimu ir Dievo žodžio galia parodo išganymo kelią, apsaugantį mus nuo blogio.

Bažnyčia gavo iš Jėzaus brangų Evangelijos lobį ne tam, kad pasilaikytų jį sau, bet kad didžiadvasiškai duotų kitiems, panašiai, kaip darytų mama. Šioje evangelizacijos tarnystėje ypač atsiskleidžia Bažnyčios motinystė – ji kaip atsidavusi motina maitina savo vaikus dvasiniu maistu, kuris daro krikščioniškąjį gyvenimą vaisingą. Taigi mes visi esame pašaukti atviru protu ir širdimi priimti Dievo žodį, kurį Bažnyčia mums perteikia kasdien, nes šis žodis turi galią perkeisti mus iš vidaus. Tik Dievo žodis turi šią galią perkeisti mus iš pačių giliausių šaknų. Dievo žodis turi šią galią. O kas duoda mus šį Dievo žodį? Motina Bažnyčia. Ji maitina mus nuo vaikystės šiuo Žodžiu, augina per gyvenimą šiuo Žodžiu, ir tai yra didinga! Būtent motina Bažnyčia Dievo žodžiu perkeičia mus iš vidaus. Motinos Bažnyčios mums duodamas Dievo žodis mus perkeičia, leidžia mūsų žmogiškumui pulsuoti ne pagal kūno pasaulietiškumą, bet pagal Šventąją Dvasią.

Bažnyčia savo motinišku rūpinimusi siekia parodyti tikintiesiems sektiną kelią, kad jie galėtų gyventi vaisingą džiaugsmo ir ramybės gyvenimą. Nušviesti Evangelijos šviesa ir palaikomi sakramentų malonės, ypač Eucharistijos, mes galime kreipti savo apsisprendimus į gėrį ir su viltimi bei drąsa atsilaikyti tamsybių metą labiausiai vingiuotuose keliuose. Išgelbėjimo kelias, per kurį Bažnyčia mus veda ir lydi Evangelijos jėga ir sakramentų palaikymu, suteikia mums gebėjimą gintis nuo blogio. Bažnyčia yra motiniškai drąsi ir žino, kad turi apginti savo vaikus nuo pavojų, kylančių iš šėtono buvimo pasaulyje, idant vestų juos į susitikimą su Jėzumi. Motina visuomet saugo savo vaikus. Ši apsauga taip pat kviečia budėti: išlikti budriems piktojo vilionių akivaizdoje. Nors šėtonas buvo Dievo nugalėtas, jis visą laiką grįžta su savo gundymais; mes tai žinome, mes visi gundomi, buvome ir esame gundomi. Pasak apaštalo Petro, šėtonas ateina kaip „riaumojantis liūtas“ (1 Pt 5, 8), o mes neturime būti naivūs, privalome išlikti budrūs ir tvirti tikėjimu. Priešintis naudodamiesi motinos Bažnyčios patarimais, priešintis motinos Bažnyčios padedami – ji kaip gera mama visuomet lydi savo vaikus sunkiais laikais.

Brangūs bičiuliai, tokia yra Bažnyčia, kurią mes visi mylime, tai Bažnyčia, kurią aš myliu: motina, kurios širdyje yra jos vaikų gėris ir kuri geba savo gyvenimą duoti jiems. Tačiau reikia nepamiršti, kad Bažnyčia nėra vien tik kunigai ar mes, vyskupai, Bažnyčia esame mes visi! Bažnyčia esame mes visi! Sutinkate? Esame vaikai, bet taip pat kitų krikščionių motinos. Visi pakrikštytieji, vyrai ir moterys, visi drauge sudarome Bažnyčią. Savo gyvenime dažnai neliudijame šios Bažnyčios motinystės, Bažnyčios motiniškos drąsos! Taip dažnai liekame bailiai! Patikėkime save Marijai, kad ji, būdama mūsų pirmgimio brolio Jėzaus motina, išmokytų mus turėti tą pačią motinišką dvasią mūsų brolių bei seserų atžvilgiu, su nuoširdžiu gebėjimu priimti, atleisti, stiprinti, įdiegti pasitikėjimą ir viltį. Visa tai daro mama.