Tęsdami katechezes apie Bažnyčią apmąstome, kad Bažnyčia yra motina. Praėjusį kartą pabrėžėme, jog Bažnyčia mus ugdo ir su Dievo žodžio šviesa bei jėga rodo mums išganymo kelią, taip pat saugoja mus nuo blogio. Šiandien norėčiau nušviesti mūsų motinos Bažnyčios auklėjamojo darbo ypatingą aspektą – kaip ji moko mus gailestingumo darbų.

Geras auklėtojas sutelkia dėmesį į tai, kas esminga. Jis neprapuola smulkmenose, bet siekia perteikti iš tikrųjų reikšmingus dalykus, kad vaikas ar mokinys galėtų rasti gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Tai tiesa. Evangelijoje esminis dalykas yra gailestingumas. Dievas atsiuntė savo Sūnų, Dievas tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, padovanotų mums savo gailestingumą. Jėzus tai aiškiai sako apaštalams, apibendrindamas savo mokymą: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Ar gali būti negailestingas krikščionis? Ne, krikščionis privalo būti gailestingas, nes tai yra pati Evangelijos šerdis. Būdama ištikima šiam mokymui, Bažnyčia gali tik pakartoti tą patį savo vaikams: „Būkite gailestingi“ kaip Tėvas ir kaip buvo gailestingas Jėzus. Gailestingumas.

Taigi Bažnyčia elgiasi kaip Jėzus. Ji neveda teorinių pamokų apie meilę ir gailestingumą. Neskleidžia pasauliui filosofijos, nenurodo išminties kelio… Žinoma, krikščionybė yra taip pat ir visa tai, tačiau tai tėra tik padarinys, tik atšvaitas... Motina Bažnyčia panašiai kaip Jėzus moko pavyzdžiu, o žodžiai pasitarnauja tam, kad nušviestų jos veiksmus.

Motina Bažnyčia moko mus pavalgydinti ir pagirdyti tuos, kurie alksta ir trokšta, aprengti nuoguosius. Kaip ji visa tai daro? Ogi pasitelkdama pavyzdžiu daugybę šventųjų vyrų ir moterų, kurie tai atliko pavyzdingai; tačiau ji taip pat tai atlieka daugelio tėčių ir mamų pavyzdžiu: jie moko savo vaikus, jog visa, ką turime su pertekliumi, skirta tiems, kurie stokoja savo esminiams poreikiams patenkinti. Tai svarbu žinoti. Paprasčiausiose krikščionių šeimose visuomet buvo šventai laikomasi svetingumo taisyklės: niekada nepritrūkdavo lėkštės ir gulto stokojančiajam. Viena mama – tai buvo kitoje vyskupijoje – man sykį pasakė norinti išmokyti savo vaikus padėti alkaniesiems ir juos pamaitinti. Ji turėjo tris vaikus. Vieną dieną per pietus – tėvas buvo darbe, o ji namie pietavo su savo mažais vaikais, maždaug septynių, penkerių ir ketverių metų – į duris pasigirdo beldimas. Už durų stovėjęs žmogus prašė ko nors valgyti. Mama jam pasakė: „Palauk minutėlę.“ Tada įėjusi vidun paklausė vaikų: „Ten stovi žmogus ir prašo valgyti. Ką darysime?“ „Duokime jam ką nors, mama, duokime ką nors!“ Vaikų lėkštėse garavo kepsniai ir keptos bulvės. „Puiku“, – atsakė mama. „Iš kiekvieno jūsų lėkštės atpjaukime po pusę kepsnio ir atiduokime jam.“ „O ne, mamyte, taip negerai, taip netinka!“ „Būtent taip yra. Jūs turite jam duoti kiekvienas iš savo dalies.“ Taip ši mama mokė savo vaikus dalytis maistu iš savo dalies. Tai geras pavyzdys, kuris padėjo man. „Bet aš neturiu nieko atliekamo…“ „Duok tai, kas tavo.“ To mus moko motina Bažnyčia. Ir jūs, daugybė čia esančių mamų, žinote, kaip mokyti savo vaikus, kad jie dalytųsi jiems priklausančiais dalykais su stokojančiaisiais.

Motina Bažnyčia moko mus būti arti sergančiųjų. Daugybė šventųjų tarnavo Jėzui šiuo būdu. Aibė paprastų vyrų ir moterų kasdien praktikuoja šį gailestingumo darbą ligoninėje, slaugos namuose ar namie padėdami ligoniams.

Motina Bažnyčia moko mus būti arti kalinių. „Bet tėve, tai pavojinga, jie blogi žmonės.“ Tačiau kiekvienas iš mūsų galėtume... Įdėmiai klausykite, kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti tai, ką padarė tie sėdintys kalėjime vyrai ar moterys. Mes visi nusidedame, darome tą patį, gyvenime klystame. Tas žmogus nėra blogesnis už tave ar mane! Gailestingumas įveikia kiekvieną sieną, kiekvieną užtvarą ir visados skatina ieškoti žmogaus, asmens veido. Gailestingumas perkeičia širdį ir gyvenimą, jis gali atkurti žmogų ir leisti jam integruotis į visuomenę nauju būdu.

Motina Bažnyčia moko mus būti arti apleistųjų ir mirštančių vienatvėje. Tai darė palaimintoji Teresė Kalkutos gatvėse; būtent tai darė ir daro daugybė krikščionių, nebijančių palaikyti ranką žmogaus, besiruošiančio palikti šį pasaulį. Čia taip pat gailestingumas suteikia ramybę iškeliaujančiajam ir pasiliekančiajam, leidžia pajusti, kad Dievas yra didesnis už mirtį ir, pasiliekant Jame, netgi paskutinis išsiskyrimas reiškia „iki pasimatymo“. Palaimintoji Teresė gerai suprato tai! Kiti jai sakė: „Motina, jūs tik gaištate laiką!“ Ji mirštančius gatvėse žmones, kurių kūnus jau graužė gatvių žiurkės, pasiimdavo į namus, kad jie švarūs, ramūs, apgaubti švelnumo numirtų ramybėje. Ji visiems jiems sakė „iki pasimatymo“, visiems... Daugybė vyrų ir moterų kaip ir ji darė tą patį. Jie visi laukia jų ten (rodo į dangų), prie vartų, kad atvertų jiems dangaus vartus. Padėti žmonėms numirti ramybėje.

Mieli broliai ir seserys, taip motina Bažnyčia moko savo vaikus gailestingumo darbų. Ji išmoko šio būdo iš Jėzaus, ji išmoko, kad visa tai yra esminga išganymui. Nepakanka mylėti tuos, kurie myli mus. Jėzus sako, kad ir pagonys taip elgiasi. Nepakanka daryti gera tiems, kurie daro gera mums. Kad keistume pasaulį darydami jį geresnį, būtina daryti gera tiems, kurie negali atsimokėti tuo pačiu, panašiai kaip Tėvas padarė dovanodamas mums Jėzų. Kiek mes sumokėjome už savo atpirkimą? Nieko, viskas dovanai! Daryti gera nesitikint nieko gauti už tai. Taip Tėvas padarė mums, ir mes turime daryti tą patį. Nepaliaukite darę gera!

Kaip gražu gyventi Bažnyčioje, mūsų motinoje Bažnyčioje, kuri moko mus tų dalykų, kurių mus mokė Jėzus. Dėkokime Viešpačiui, kuris dovanoja mums malonę turėti Bažnyčią kaip motiną, kuri moko gailestingumo kelio, o tai yra gyvenimo kelias. Dėkokime Viešpačiui.