Šią savaitę toliau kalbame apie Bažnyčią. Išpažindami savo tikėjimą tvirtiname, kad Bažnyčia yra „visuotinė“ ir „apaštališka“. Ką iš tikrųjų reiškia šie du žodžiai, šie du būdingi Bažnyčios bruožai? Kuo jie vertingi krikščionių bendruomenėms ir kiekvienam iš mūsų?

Visuotinė reiškia universali. Užbaigtą ir aiškų apibrėžimą mums davė vienas iš pirmųjų amžių Bažnyčios tėvų šv. Kirilas Jeruzalietis: „Bažnyčia vadinama visuotine, arba universalia, nes ji išplitusi visur, nuo vieno žemės pakraščio iki kito; nes ji visuotinai ir visapusiškai moko visų tiesų, kurias žmonėms dera pažinti, tiek dangiškųjų, tiek žemiškųjų dalykų“ (Katechezė XVIII, 23).

Svarbus Bažnyčios visuotinumo ženklas yra tai, kad Bažnyčia kalba visomis kalbomis. O tai ne kas kita, kaip Sekminių poveikis (plg. Apd 2, 1–13): būtent Šventoji Dvasia įgalino apaštalus ir visą Bažnyčią paskleisti visiems iki pat žemės pakraščių gerąją naujieną apie išganymą ir Dievo meilę. Taigi Bažnyčia gimė kaip visuotinė, o tai reiškia nuo pat pradžių „simfoniška“, todėl ji tegali būti visuotinė, nusiteikusi evangelizuoti ir sutikti visus. Dievo žodį šiandien galime skaityti visomis kalbomis, visi savo kalba turi Evangeliją ir gali ją skaityti. Aš grįžtu prie tos pačios minties: gera visada turėti su savimi mažą Evangelijos knygelę, kuri tilptų kišenėje ar rankinėje, ir per dieną perskaityti kokį fragmentą. Tai daro mums gerą poveikį. Evangelija yra išplatinta visomis kalbomis, kadangi Bažnyčia, Atpirkėjo Jėzaus Kristaus žinia, yra visame pasaulyje. Todėl sakoma, kad Bažnyčia yra visuotinė, nes ji universali.

Kadangi Bažnyčia gimė kaip visuotinė, tai reiškia, jog ji gimė kaip „keliaujančioji“, kaip misionieriška. Jeigu apaštalai būtų likę ten, Vakarienės menėje, ir nebūtų ėję skleisti Evangelijos, Bažnyčia liktų tos tautos, to miesto, tos Vakarienės menės Bažnyčia. Tačiau gimus Bažnyčiai, kai ant jų nužengė Šventoji Dvasia, visi išėjo į pasaulį. Todėl Bažnyčia gimė kaip „keliaujančioji“ arba misionieriška. Būtent tai išreiškiame sakydami, kad ji apaštališka, nes apaštalas yra tas, kuris neša gerąją naujieną apie Jėzaus prisikėlimą. Šis apibrėžimas mums primena, jog Bažnyčia stovi ant apaštalų pamato ir išlaiko tęstinumą su jais – būtent apaštalai ėjo ir steigė naujas Bažnyčias, paskirdavo naujus vyskupus, ir tai tęstinai vyko visame pasaulyje. Šiandien visi esame tęsinys tos apaštalų grupės, kuri gavo Šventąją Dvasią, po to ėjo skelbti „išorėn“ – Bažnyčia pasiųsta nešti visiems žmonėms Evangelijos žinios, palydima Dievo meilės bei galybės ženklų. Tai taip pat kyla iš Sekminių įvykio – Šventoji Dvasia įveikia visas kliūtis, nugali pagundą užsisklęsti savyje, tarp saujelės išrinktųjų, laikančių save vieninteliais Dievo palaiminimo adresatais. Jeigu kai kurie krikščionys taip elgiasi ir sako: „Esame išrinkti tiktai mes“, jie galiausiai miršta. Pirmiausia jie miršta dvasia, po to numirs kūnas, nes jie neturi gyvybės, negeba gimdyti gyvybės, kitų žmonių, kitų tautų – jie nėra apaštališki. Būtent Dvasia veda mus pas brolius, net pas labiausiai visomis prasmėmis nutolusius, kad jie galėtų dalytis su mumis meile, ramybe, džiaugsmu, kuriuos prisikėlęs Viešpats mums padovanojo.

Ką reiškia mūsų bendruomenėms ir kiekvienam iš mūsų priklausyti Bažnyčiai, kuri yra visuotinė ir apaštališka? Pirmiausia tai reiškia širdyje sielotis dėl visos žmonijos išganymo, būti ne abejingiems, tarsi mums nerūpėtų daugelio mūsų brolių likimas, bet atviriems ir solidariems su jais. Negana to, tai reiškia taip pat jausti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę, visumą ir darną, visuomet atmetant šališkas, vienpuses nuostatas, vedančias į užsisklendimą.

Priklausyti apaštališkai Bažnyčiai reiškia suvokti, kad mūsų tikėjimas yra įsitvirtinęs Jėzaus apaštalų skelbime ir liudijime – jis juose įsitvirtinęs, ir nuo jų prasideda ilga grandinė; todėl visada jaučiamės esą pasiųsti, jaučiamės įgalioti, bendrystėje su apaštalų įpėdiniais, kad pilna džiaugsmo širdimi skelbtume visai žmonijai Kristų ir jo meilę. Čia norėčiau priminti daugybės, begalės vyrų ir moterų misionierių herojišką gyvenimą: jie paliko savo tėvynę ir išėjo skelbti Evangelijos į kitus kraštus, į kitus žemynus. Vienas Brazilijos kardinolas, dažnai besidarbuojantis Amazonijos regione, man pasakojo, kad lankydamasis kokiame nors Amazonijos kaimelyje ar mieste, visuomet užsuka į kapines, ten randa kapų tų misionierių, kunigų, brolių ir seserų, kurie ėjo skelbti Evangelijos, jie apaštalai. Ir jis tuomet svarsto – visi jie galėtų būti jau dabar kanonizuoti. Jie viską paliko, kad skelbtų Jėzų Kristų. Dėkokime Viešpačiui už tai, jog mūsų Bažnyčia turėjo tiek daug misionierių, vis dėlto jų reikia dar daugiau! Dėkokime už tai Viešpačiui. Gal tarp daugybės jaunuolių, šiandien čia susirinkusių merginų ir vaikinų, kas nors turi norą tapti misionieriumi: pirmyn! Gražu nešti Jėzaus Evangeliją. Būkite drąsūs!

Prašykime Viešpaties, kad atnaujintų mumyse savo Dvasios dovaną, kad kiekviena krikščionių bendruomenė ir kiekvienas pakrikštytasis būtų mūsų šventos, visuotinės ir apaštališkos motinos Bažnyčios išraiška.