Nuo pat pradžių Viešpats Bažnyčią apipylė savo Dvasios dovanomis, padarydamas ją visada stiprią ir vaisingą Šventosios Dvasios dovanomis. Iš šių dovanų matyti, kad kai kurios yra ypač brangios krikščionių bendruomenei ugdyti ir keliauti – jos vadinamos charizmomis. Šioje katechezėje klausiame: kas, tiksliai kalbant, yra charizma? Kaip galime ją atpažinti ir priimti? O svarbiausia: ar tai, kad Bažnyčioje yra charizmų įvairovė ir daugybė, vertintina pozityviai, kaip geras dalykas, ar kaip problema?

Įprastinėje kalbėsenoje kalbant apie „charizmą“ dažnai turimas omenyje talentas, prigimtinis gebėjimas. Sakoma: „Šis žmogus turi specialią charizmą mokyti. Tai jo talentas.“ Apibūdinant ypač iškilų ir patrauklų žmogų dažnai sakoma: „Tai charizmatiška asmenybė.“ „Ką tai reiškia?“ „Nežinau. Jis tiesiog yra charizmatiškas.“ Mes taip kalbame. Nežinome, ką sakome, bet sakome: „Jis charizmatiškas.“ Krikščioniškuoju požiūriu charizma yra daug daugiau negu asmeninė savybė ar polinkis, kuriuo gali būti apdovanotas žmogus: charizma yra malonė, dovana, Šventosios Dvasios veikimu teikiama Dievo Tėvo. Tai yra dovana, duodama kam nors ne todėl, kad jis geresnis ar kad jis to nusipelno. Tai dovana, kurią Dievas žmogui duoda, kad jis taip pat laisvai ir su tokia pačia meile ją dovanotų tarnaudamas visai bendruomenei, visų labui. Žmogiškai kalbant sakytina: „Dievas duoda šią savybę, šią charizmą asmeniui ne dėl jo paties, bet kad jis galėtų ja pasitarnauti visai bendruomenei.“ Šiandien prieš atvykdamas į šią aikštę Pauliaus VI audiencijų salėje susitikau su daugybe neįgalių vaikų. Susitikime dalyvavo besirūpinančių tais vaikais žmonių draugija. Kas tai yra? Ši draugija, tie žmonės, vyrai ir moterys, turi charizmą rūpintis neįgaliais vaikais. Tai yra charizma!

Svarbu – tai dera čia pat pabrėžti, – kad pats vienas žmogus negali suprasti, ar jis turi charizmą ir kokią charizmą turi. Daug kartų esame girdėję ką nors sakant: „Turiu gebėjimą, galiu tikrai gerai giedoti.“ Tik niekas nedrįsta pasakyti: „Verčiau patylėtum, nes giedodamas mus visus kankini!“ Niekas negali pasakyti: „Aš turiu tą charizmą.“ Būtent bendruomenėje Tėvo mums išliejamos dovanos pasirodo ir išsiskleidžia; bendruomenėje išmokstama atpažinti charizmas kaip Dievo meilės visiems jo vaikams ženklą. Taigi kiekvienas iš mūsų turėtų užduoti sau klausimą: „Ar yra charizma, kuria Viešpats savo Dvasios malone mane apdovanojo ir kurią mano broliai ir seserys krikščionių bendruomenėje atpažino ir padrąsino? Ką aš darau su šia dovana: ar išgyvenu ją didžiadvasiškai pasitarnaudamas visiems, ar nepaisau jos ir galiausiai pamirštu apie ją? O gal tai tampa priežastimi man didžiuotis, visada skųstis kitais ir siekti, kad bendruomenėje viskas vyktų pagal mano valią?“ Tai klausimai, kuriuos mes turime sau užduoti: ar turiu charizmą, ar ši charizma Bažnyčios pripažįstama, ar esu laimingas dėl šios charizmos, ar pavydžiu kitiems turimų charizmų, ar norėjau, ar noriu turėti šią charizmą. Charizma yra dovana. Vien tik Dievas ją suteikia!

Pati gražiausia patirtis yra suvokti, kiek įvairių charizmų ir kiek Dvasios dovanų Tėvas išlieja savo Bažnyčiai! Tai neturėtų kelti sumaišties ar nepasitenkinimo: visa tai yra dovanos, Dievo duodamos krikščionių bendruomenei, kad ji galėtų augti darna, tikėjimu ir meile, kaip vienas kūnas, Kristaus kūnas. Ta pati Dvasia, teikianti šią charizmų įvairovę, vienija Bažnyčią. Tai visuomet ta pati Dvasia. Šios daugybės charizmų akivaizdoje mūsų širdis turėtų atsiverti džiaugsmui ir turėtume mąstyti: „Kaip gražu! Kiek daug skirtingų dovanų, nes visi esame Dievo vaikai, visi mylimi unikaliu būdu.“ Vargas, jei šios dovanos taptų pavydo ir susiskaldymo priežastimi! Apaštalas Paulius Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyriuje primena, kad visos charizmos Dievo akimis yra svarbios, tuo pat metu nė viena nėra nepakeičiama. Tai reiškia, kad krikščionių bendruomenėje esame vieni kitiems reikalingi, o kiekviena priimama dovana iki galo įgyvendinama, kai ja dalijamasi su broliais ir seserimis visų labui. Tokia yra Bažnyčia! Kai Bažnyčia su charizmų įvairove reiškiasi kaip bendrystė, ji negali klysti. Tai grožis ir jėga to antgamtinio tikėjimo jausmo, sensus fidei, kuris Šventosios Dvasios dovanojamas, kad drauge galėtume įžengti į Evangelijos širdį ir mokytis sekti Jėzų savo gyvenime.

Šiandien Bažnyčia švenčia šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventę. Ši šventoji mirė 24 metų amžiaus. Ji taip labai mylėjo Bažnyčią, kad norėjo būti misioniere. Sakė: „Norėčiau daryti tai ir tai, ir tai.“ Ji norėjo visų charizmų. Ji meldėsi ir pajuto, kad jos charizma yra meilė. Tuomet ištarė šią gražią frazę: „Bažnyčios širdyje aš būsiu meilė.“ Mes visi turime šią charizmą: gebėjimą mylėti. Šiandien paprašykime šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės gebėjimo labai mylėti Bažnyčią, labai mylėti ir priimti visas šias charizmas su Bažnyčios, mūsų šventos hierarchinės motinos Bažnyčios, vaikų meile.