Šiuo laikotarpiu kalbame apie Bažnyčią, apie mūsų šventąją motiną hierarchinę Bažnyčią, keliaujančią Dievo tautą. Šiandien norime sau užduoti klausimą: kas galiausiai laukia Dievo tautos? Kas laukia kiekvieno iš mūsų? Ko turėtume tikėtis?

Apaštalas Paulius guodė Tesalonikų bendruomenės krikščionis, kurie kėlė sau tuos pačius klausimus, ir po jo mokymo nuskambėjo vienas gražiausių Naujajame Testamente pasakymų: „Ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17). Tai paprasti žodžiai, bet juose glūdi didžiulė viltis! Pažymėtina, kad Apreiškimo knygoje Jonas, remdamasis pranašų intuicija, galutinę ir lemiamą dimensiją aprašo kaip „naująją Jeruzalę“, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo: „ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2). Štai kas mūsų laukia! Taigi štai kas yra Bažnyčia: tai Dievo tauta, einanti paskui Viešpatį Jėzų ir diena iš dienos besirengianti susitikti su juo kaip sužadėtinė su savo sužadėtiniu. Ir tai nėra vien žodžiai: tai bus tikros vestuvės! Kristus, tapdamas, kaip ir mes, žmogumi ir mus visus suvienydamas su savimi, savo mirtimi ir prisikėlimu su mumis susižiedavo ir mus kaip tautą padarė savo sužadėtine. Tai ne kas kita, kaip vienybės ir meilės plano įvykdymas, kuris Dievo sumanytas per visą istoriją, Dievo tautos istoriją, taip pat kiekvieno iš mūsų individualią istoriją. Viešpats tai įgyvendina.

Tačiau yra dar vienas elementas, kuris papildomai mus paguodžia ir atveria širdį: Jonas mums sako, kad Bažnyčioje, Kristaus sužadėtinėje, tampa regima „naujoji Jeruzalė“. Vadinasi, Bažnyčia yra ne tik sužadėtinė, bet ir pašaukta tapti miestu, žmonių bendro gyvenimo ir santykių tikriausiu simboliu. Kaip gražu, kad jau dabar pagal kitą ypač įtaigų Apreiškimo knygos vaizdinį galime kontempliuoti visus žmones ir visas tautas, susibūrusius tame mieste tarsi padangtėje, „Dievo padangtėje“ (plg. Apr 21, 3)! Toje šlovingoje aplinkoje nebebus izoliavimo, piktnaudžiavimo ir jokio išskyrimo – socialinio, religinio ar etninio, – bet visi būsime viena Kristuje.

Šios neregėtos ir nuostabios scenos akivaizdoje mūsų širdys gali jausti stiprų patvirtinimą viltyje. Krikščioniškoji viltis nėra vien paprastas troškimas, palinkėjimas, nėra optimizmas; krikščioniui viltis yra lūkestis, karštas, aistringas laukimas galutinio Dievo meilės, kurioje atgimėme ir jau gyvename, slėpinio išsipildymo. Tai laukimas to, kuris netrukus ateis; Viešpats Kristus diena iš dienos tampa mums vis artimesnis ir ateis mūsų galutinai įvesti į savo bendrystės ir ramybės pilnatvę. Todėl Bažnyčia turi budėti, kad vilties žiburys būtų visuomet uždegtas ir gerai matomas, kad jis vis žibėtų kaip išganymo ženklas ir visai žmonijai nušviestų kelią, vedantį į susitikimą su gailestingojo Dievo veidu.

Brangūs broliai ir seserys, štai ko mes laukiame: Jėzaus grįžimo. Sužadėtinė Bažnyčia laukia savo Sužadėtinio. Tačiau labai nuoširdžiai užduokime sau klausimą: ar iš tikrųjų esame matomi ir tikėtini to laukimo, tos vilties liudytojai? Ar mūsų bendruomenės ir toliau gyvena paženklintos Viešpaties Jėzaus akivaizda, karštai laukdamos jo atėjimo, ar jos atrodo nuvargusios, sustingusios, prislėgtos nuovargio ir nusivylimo? Ar mums negresia tikėjimo aliejaus, džiaugsmo aliejaus stygius? Būkime atidūs!

Prašykime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Vilties Motiną ir Dangaus Karalienę, kad ji visados išlaikytų mūsų klausymosi ir laukimo nuostatą, kad jau dabar būtume pripildyti Kristaus meilės, o atėjus laikui galėtume dalyvauti nesibaigiančiame džiaugsme, pilnutinėje bendrystėje su Dievu; ir nepamirškite, niekuomet nepamirškite: „Ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17).