Kai norima pabrėžti, kad tikrovę sudarantys elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir sudaro vieną visumą, dažnai pasitelkiamas kūno įvaizdis. Nuo apaštalo Pauliaus laikų šis pasakymas taikytas Bažnyčiai ir buvo pripažintas esmingiausiu ir gražiausiu Bažnyčios bruožu. Šiandien norime užduoti sau klausimą: kokia prasme Bažnyčia sudaro kūną? Kodėl ji apibrėžiama kaip Kristaus kūnas?

Ezekielio knygoje aprašytas ypatingas, stebinantis regėjimas, kuris vis dėlto gali pripildyti mūsų širdis pasitikėjimo ir vilties. Dievas rodo pranašui sudžiūvusiais kaulais nusėtą lauką. Tai buvo labai slegiantis vaizdas... Įsivaizduokite slėnį, nuklotą kaulais! Dievas jam liepia kviesti ant tų kaulų Dvasią. Tuomet kaulai ima judėti, artėja vienas prie kito ir jungiasi, ant jų iš pradžių užauga sausgyslės, po to raumenys, ir taip susidaro ištisinis ir pilnas gyvybės kūnas (plg. Ez 37, 1–14). Tai yra Bažnyčia! Prašau jūsų, šiandien namie paimkite Bibliją ir atsiverskite pranašo Ezekielio knygos 37 skyrių – nepamirškite perskaityti šios gražios ištraukos. Tai yra Bažnyčia, tai šedevras, Dvasios šedevras, – ji pripildo kiekvieną naujo Prisikėlusiojo gyvenimo ir stato mus vienus greta kitų, kad tarnautume ir padėtume vieni kitiems. Taip Dvasia iš visų mūsų daro vieną kūną, statomą bendrystėje ir meilėje.

Tačiau Bažnyčia nėra tik Dvasios statomas kūnas: Bažnyčia yra Kristaus kūnas! Ir tai nėra vien posakis: mes iš tikrųjų esame Kristaus kūnas! Tai didžiulė dovana, kurią gauname Krikšto dieną. Krikšto sakramentu Kristus padaro mus saviškiais ir priima į kryžiaus slėpinį, į kilniausią jo meilės mums slėpinį, kad mes po to prisikeltume iš mirties drauge su juo kaip nauji kūriniai. Būtent taip gimsta Bažnyčia ir taip Bažnyčia save suvokia kaip Kristaus kūną. Krikštas yra tikras atgimimas, atnaujinantis mus Kristuje ir leidžiantis dalyvauti jame, glaudžiai suvienijantis mus tarpusavyje kaip narius vieno kūno, kurio galva yra Kristus (plg. Rom 12, 5; 1 Kor 12, 12–13).

Iš to kyla stipri meilės bendrystė. Tai nušviečia Pauliaus žodžiai, kai jis primena vyrams, kad mylėtų „savo žmonas tarytum savuosius kūnus“, ir priduria: „kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai“ (Ef 5, 28–30). Būtų gražu, jei dažniau sau primintume, kas esame, ką iš mūsų padarė Viešpats Jėzus: esame jo kūnas, kurio niekas nebegali iš jo atimti ir kurį jis apima visa savo aistra ir visa meile, kaip sužadėtinis savo sužadėtinę. Ši mintis turi kelti troškimą atsiliepti Viešpačiui Jėzui ir dalytis meile tarpusavyje, kaip gyviems jo kūno nariams. Apaštalo Pauliaus laikais Korinto bendruomenė šia prasme turėjo didelių sunkumų, dažnai kaip ir mes susidurdama su susiskaldymų, pavydo, nesupratimo ir nušalinimo patirtimi. Visi tie dalykai yra negeri, nes, užuot ugdę ir stiprinę Bažnyčią ir Kristaus kūną, suskaldo jį į daugelį dalių, suskirsto į atskirus narius.

Tai vyksta ir mūsų dienomis. Pagalvokime kiek krikščionių bendruomenėse, mūsų parapijose, mūsų gyvenamuosiuose rajonuose yra susiskaldymų, kiek pavydo, kiek apkalbų, nesupratimo, nušalinimo. Kas iš to kyla? Tai mus išskaido. Tai karo pradžia. Karas prasideda ne mūšio lauke: karas ir karai prasideda širdyje nuo nesupratimo, susiskaldymo, pavydo, kovos su kitais. Korinto bendruomenė buvo būtent tokia, jie buvo tikri tų dalykų meistrai! Apaštalas Paulius korintiečiams davė keletą konkrečių patarimų, kurie galioja ir mums: nepavydėti, bet pripažinti savo bendruomenėse kitų brolių turimas dovanas ir privalumus. Pavydas: „anas žmogus pirko automobilį“, o aš pavydžiu; „tas laimėjo loterijoje“ – vėl jaučiamas pavydas; „anam gerai sekasi“ – ir vėl pavydima. Visa tai skaldo. Kenkia, pavydėti nedera! Nes pavydas auga ir pripildo mūsų širdį.

O pavydi širdis yra gaiži, toje širdyje, atrodo, kad vietoje kraujo teka actas; tai širdis, kuri niekada nėra laiminga, širdis, kuri ardo bendruomenę. Bet ką turėčiau daryti? Bendruomenėse reikia įvertinti kitų mūsų brolių turimas dovanas bei privalumus. O kai man sukyla pavydas – jis visiems kyla, nes visi esame nusidėjėliai, – turiu ištarti Viešpačiui: „Ačiū, Viešpatie, kad padovanojai man šį žmogų.“ Reikia įvertinti privalumus, būti arti ir dalyvauti mažiausių ir labiausiai vargstančių žmonių kančiose. Reikia taip pat visiems reikšti dėkingumą.

Širdis, kuri moka dėkoti, yra gera, kilni, patenkinta širdis. Klausiu jūsų: ar mes visada mokame padėkoti? Ne visada, nes pavydas mus kiek blokuoja. Galiausiai apaštalo Pauliaus patarimas korintiečiams, kurį mes taip pat turime duoti vieni kitiems: nelaikykite nė vieno viršesniu už kitus. Kiek daug žmonių laiko save geresniais už kitus! Mes dažnai kaip tas fariziejus iš palyginimo sakome: „Dėkoju, Viešpatie, kad nesu kaip anas, aš už jį viršesnis.“ Tai blogai, niekuomet nedera taip mąstyti. O kai tau ateina tokia mintis, prisimink savo nuodėmes, tas, kurių niekas nežino, susigėsk prieš Dievą ir pasakyk: „Viešpatie, tu žinai, kas viršesnis, aš užsičiaupiu.“ Taip elgtis yra gera. Turime nuolat meilingai suvokti, kad esame vieni kitų nariai, gyvenantys ir atsiduodantys visų labui (plg. 1 Kor 12–14).

Brangūs broliai ir seserys, panašiai kaip pranašas Ezekielis ir kaip apaštalas Paulius prašykime Šventosios Dvasios, kad jos malonių ir dovanų gausybė padėtų mums gyventi iš tikrųjų kaip Kristaus kūnui, susivienijus kaip vienai šeimai; tokiai šeimai, kuri yra Kristaus kūnas, gražus ir regimas Kristaus meilės ženklas.