Ankstesnėse katechezėse sakėme, kad Bažnyčia turi dvasinę prigimtį: ji yra Kristaus kūnas, statomas Šventojoje Dvasioje. Kai kalbame apie Bažnyčią, mintis tuoj pat krypsta į mūsų bendruomenes, mūsų parapijas, mūsų vyskupijas, pastatus, kuriuose paprastai renkamės, ir, žinoma, institucijas bei asmenis, kurie joms vadovauja ir jas valdo. Tai regima Bažnyčios tikrovė. Todėl turime užduoti sau klausimą: ar tai du skirtingi dalykai, ar viena Bažnyčia? Jeigu tai viena Bažnyčia, – kaip turėtume suprasti santykį tarp jos regimos ir dvasinės tikrovės?

Pirmiausia, kalbėdami apie regimąją Bažnyčios tikrovę, turime galvoti ne tik apie popiežių, vyskupus, kunigus, vienuoles ir visus pašvęstojo gyvenimo asmenis. Regimąją Bažnyčios tikrovę sudaro daugybė pakrikštytųjų brolių ir seserų, kurie pasaulyje tiki, viliasi ir myli. Tačiau dažnai girdime sakant: „Bet Bažnyčia nedaro to, Bažnyčia nedaro ano…“ – „Pasakyk man, kas sudaro Bažnyčią?“ – „Tai kunigai, vyskupai, popiežius...“ Bažnyčia esame mes visi! Visi pakrikštytieji esame Bažnyčia, Jėzaus Bažnyčia. Visi, kurie seka Viešpatį Jėzų ir kurie jo vardu pasilenkia prie mažiausiųjų ir kenčiančiųjų stengdamiesi jiems truputėlį palengvinti, juos paguosti ir suteikti ramybės. Visi darantys tai, ką Viešpats mums liepė daryti, yra Bažnyčia. Todėl suprantame, kad taip pat regimoji Bažnyčios tikrovė nėra pamatuojama, jos neįmanoma iki galo pažinti: kaip galime pažinti visą daromą gėrį? Tuos gailestingumo darbus, ištikimybę šeimoje, darbą auklėjant vaikus, perduodant tikėjimą, daugybės ligonių kančią, aukojamą Viešpačiui. Tačiau to neįmanoma išmatuoti, o visa tai apima labai daug. Kaip įmanoma pažinti visus nuostabius dalykus, kuriuos per mus Kristus vykdo kiekvieno žmogaus širdyje ir gyvenime? Taigi matote, regimoji Bažnyčios tikrovė nėra mūsų kontroliuojama, pranoksta mūsų jėgas, tai slėpininga tikrovė, nes kyla iš Dievo.

Siekiant suprasti santykį tarp Bažnyčios regimosios ir dvasinės tikrovės, vienintelis kelias yra žvelgti į Kristų, kurio kūnas sudaro Bažnyčią ir per kurį ji gimsta nesibaigiančios meilės aktu. Įsikūnijimo slėpinio galia Kristuje taip pat atpažįstame žmogiškąją ir dieviškąją prigimtį, stebuklingai ir neatskiriamai susijungusias viename asmenyje. Analogiškai tai taikytina ir Bažnyčiai. Kaip Kristuje žmogiškoji prigimtis visiškai pajungta dieviškajai prigimčiai ir jai tarnauja, kad įvyktų atpirkimas, panašiai ir Bažnyčioje regimoji tikrovė siejasi su dvasine tikrove. Bažnyčia taip pat yra slėpinys, kuriame tai, kas neregima, yra svarbiau už tai, kas regima, ir tai gali būti atpažįstama tik tikėjimo akimis (plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8).

Tačiau dėl Bažnyčios turime užduoti klausimą: kaip regimoji tikrovė gali tarnauti dvasinei tikrovei? Ir vėl tai suprasime žvelgdami į Kristų. Jis yra Bažnyčios pavyzdys, kadangi Bažnyčia yra jo kūnas. Jis yra visų krikščionių pavyzdys, visų mūsų. Žvelgdami į Kristų, neklystame. Luko evangelijoje pasakojama, kaip Jėzus grįžo į Nazaretą, kur augo, ir įžengęs į sinagogą perskaitė pranašo Izaijo knygos fragmentą, taikydamas jį sau: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Iz 4, 18–19). Taigi kaip Kristus pasinaudojo savo žmogyste – nes buvo taip pat žmogus, – kad skelbtų ir įgyvendintų dieviškąjį atpirkimo ir išganymo planą – kadangi buvo Dievas, – taip turi būti ir Bažnyčios atveju. Bažnyčia pašaukta, kad kasdien per visa tai, kas regima, per sakramentus, visų mūsų, visų krikščionių liudijimą, – būtų arti kiekvieno žmogaus, pradedant nuo vargšų, kenčiančiųjų, nušalintųjų, kad visi galėtų jausti į juos nukreiptą užjaučiantį ir gailestingą Jėzaus žvilgsnį.

Brangūs broliai ir seserys, dažnai, kaip Bažnyčia, išgyvename savo silpnumą ir ribotumus. Visi jų turime. Visi esame nusidėjėliai. Nė vienas iš mūsų negali pasakyti: „Aš nesu nusidėjėlis.“ Kuris iš mūsų nesijaučia esąs nusidėjėlis, tepakelia ranką. Visi esame nusidėjėliai. Tas silpnumas, ribotumas, mūsų nuodėmės turi žadinti mūsų gilų apgailestavimą, ypač tuomet, kai duodame blogą pavyzdį ir matome, kad esame papiktinimo priežastis. Kiek kartų girdėjome savo gyvenamajame kvartale: „Tas žmogus visuomet eina į bažnyčią, bet apie visus blogai kalba.“ Tai nekrikščioniška, tai blogas pavyzdys, tai nuodėmė. Šitaip duodame blogą pavyzdį: „Jeigu anas, ana yra krikščionys, tai aš tapsiu ateistu.“ Mūsų liudijimas turi leisti suprasti, ką reiškia būti krikščionimi. Melskimės, kad nebūtume papiktinimo priežastis. Melskimės prašydami tikėjimo dovanos, kad galėtume suprasti, jog nepaisydamas mūsų menkumo ir skurdo Viešpats iš tikrųjų mus pavertė malonės įrankiu ir regimu savo meilės ženklu, skirtu visai žmogiškajai šeimai. Taip, galime tapti papiktinimo pretekstu. Tačiau galime ir duoti pagrindą liudyti, savo gyvenimu bylodami tai, ko Jėzus iš mūsų nori.