Didelė Vatikano II Susirinkimo dovana buvo tai, kad grąžinta bendryste grindžiamos Bažnyčios vizija, taip pat šiuo požiūriu grindžiamas valdžios ir hierarchijos principo suvokimas. Tai leido mums geriau suprasti, jog visi krikščionys, būdami pakrikštyti, yra vienodai vertingi Viešpaties akivaizdoje, juos jungia tas pats pašaukimas, pašaukimas į šventumą (plg. Konstitucija Lumen gentium, 39–42). Todėl keliame sau klausimą: kuo grindžiamas tas visuotinis pašaukimas į šventumą? Kaip galime jį įgyvendinti?

Pirmiausia turime gerai atsiminti, kad šventumas nėra kažkas, ką galime sau parūpinti patys, ką įgyjame dėl savo privalumų ir gabumų. Šventumas yra dovana, kurią mums duoda Viešpats Jėzus, pasiimdamas mus su savimi ir apvilkdamas mus savimi, padarydamas mus panašius į jį. Apaštalas Paulius laiške efeziečiams rašo: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26). Taigi šventumas iš tikrųjų yra gražiausias Bažnyčios veidas – tai reiškia iš naujo atskleisti save bendrystėje su Dievu, jo gyvybės ir meilės pilnatvėje. Tad suprantama, kad šventumas nėra tik nedaugeliui skirta prerogatyva: šventumas yra dovana, dovanojama visiems – niekas nėra išskiriamas – jis yra kiekvieno krikščionio skiriamasis bruožas.

Visa tai leidžia mums suprasti, kad siekiant šventumo nebūtina būti vyskupais, kunigais ar vienuoliais: ne, visi esame pašaukti tapti šventi! Kartais esame linkę manyti, jog šventumas rezervuojamas tiems, kurie gali atsitraukti nuo paprastų užsiėmimų ir visiškai atsidėti vien maldai. Tačiau taip nėra! Kai kurie mano, kad šventumas – tai užmerktos akys ir pamaldi veido išraiška, kaip matome iš švento paveikslėlio. Ne, tai nėra šventumas! Šventumas yra kažkas didesnio, kažkas gilesnio, jį mums duoda Dievas. Būtent mylėdami ir kasdieniniuose užsiėmimuose pateikdami krikščioniškąjį liudijimą esame pašaukti tapti šventi – kiekvienas savo gyvenimo sąlygomis ir savo luome. Esi pašvęstojo gyvenimo vyras ar moteris? Būk šventas, su džiaugsmu išgyvendamas savo atsidavimą ir tarnystę. Esi susituokęs? Būk šventas, rūpindamasis žmona ar vyru, kaip Kristus rūpinosi Bažnyčia. Ar esi pakrikštytas ir nesusituokęs? Būk šventas, nuoširdžiai ir kompetentingai atlikdamas savo darbą, skirdamas laiką tarnystei broliams. „Tėve, bet aš dirbu gamykloje. Dirbu buhalteriu, nuolat turiu reikalą su skaičiais, o ten neįmanoma tapti šventam.“ – „Vis dėlto įmanoma. Ten, kur dirbi, gali tapti šventas. Dievas duoda tau malonę, kad taptum šventas. Dievas atiduoda tau save.“ Visada, kiekvienoje vietoje galime tapti šventi, tai reiškia galime atsiverti tai malonei, kuri veikia mumyse ir veda mus į šventumą. Esi tėvas ar senelis? Būk šventas, su užsidegimu mokydamas vaikus ar anūkus pažinti Jėzų ir sekti juo. Reikia daug kantrybės, kad būtum geras tėvas, geras senelis, gera mama, gera močiutė. Tam reikia daug kantrybės, o iš tos kantrybės gimsta šventumas – kai praktikuojame savo kantrybę. Esi katechetas, auklėtojas ar savanoris? Būk šventas, tapdamas regimu Dievo meilės ir jo buvimo su mumis ženklu. Taip, kiekvienas gyvenimo luomas veda į šventumą, visuomet! Tavo namuose, gatvėje, darbe, bažnyčioje, kiekvienu momentu tavo gyvenimo luome atviras kelias į šventumą. Nepailskite eidami tuo keliu. Pats Dievas duoda mums malonę. Viešpats tik prašo, kad būtume bendrystėje su juo ir tarnautume broliams.

Šiuo momentu galime padaryti sąžinės apyskaitą. Tiesiog dabar. Kiekvienas teatsako pats sau tyloje, kaip iki šiol atsiliepdavo į Viešpaties pašaukimą į šventumą? Ar noriu būti kiek geresnis, krikščioniškesnis? Tai yra kelias į šventumą. Kai Viešpats mus kviečia, kad taptume šventi, tai nėra kažkas sunkaus ar liūdno… Priešingai! Tai kvietimas dalyvauti jo džiaugsme, kiekvieną gyvenimo momentą išgyventi ir aukoti su džiaugsmu, drauge padarant jį meilės dovana su mumis esantiems žmonėms. Jei tai suprantame, viskas pasikeičia ir įgyja naują prasmę, gražią prasmę, pradedant nuo mažų kasdienių dalykų. Štai pavyzdys. Moteris eina į turgų apsipirkti ir sutinka kaimynę. Jos pradeda kalbėtis, ir jau prasideda apkalbos, tačiau tada ta moteris sako: „Ne, ne. Nieko neapkalbinėsiu.“ Tai yra žingsnis šventumo link, padedantis tau tapti šventesniam. O namie tavo sūnus nori pasikalbėti apie savo svajones. „Oi, esu toks pavargęs, taip daug šiandien dirbau…“ „Vis dėlto sėsk ir paklausyk savo sūnaus, nes jam to reikia.“ Tu prisėdi ir kantriai klausaisi: tai žingsnis šventumo link. Diena baigiasi, visi esame pavargę, bet ateina maldos laikas. Meldžiamės – tai taip pat žingsnis į šventumą. Sulaukę sekmadienio einame į Mišias, priimame Komuniją, kai kada prieš tai atliekame išpažintį, kuri mus nuvalo. Tai žingsnis šventumo link. Mąstome apie Dievo Motiną, kuri yra tokia gera, tokia graži, imame į rankas rožinį ir meldžiamės. Tai žingsnis šventumo link. Arba einu gatve, matau vargšą, stokojantį, sustoju, užkalbinu jį, ką nors jam duodu – tai žingsnis į šventumą. Tokie maži dalykai yra maži žingsneliai link šventumo. Kiekvienas žingsnis į šventumą nulemia, kad būsime geresni žmonės, laisvi nuo egoizmo ir užsisklendimo savyje, atviri broliams ir jų poreikiams.

Mieli bičiuliai, Pirmajame Petro laiške mums skirtas toks raginimas: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gautąja malone. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui“ (1 Pt 4, 10–11). Tai kvietimas į šventumą. Priimkime jį su džiaugsmu ir paremkime vieni kitus, kadangi keliu į šventumą einama ne pavieniui, kiekvienas tik už save, bet drauge tame viename kūne, kuris yra Bažnyčia, mylima ir pašventinta Viešpaties Jėzaus Kristaus. Drąsiai eikime pirmyn tuo šventumo keliu.