Vatikano II Susirinkimas, pristatydamas Bažnyčią mūsų laikų žmonėms, gerai suvokė pamatinę tiesą, kurios niekuomet nedera pamiršti: Bažnyčia nėra statiška, sustingusi, savitikslė tikrovė, bet nuolat keliauja per istoriją, link galutinio nuostabaus tikslo, Dievo karalystės, o Bažnyčia yra jos užuomazga ir pradmuo (plg. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 5). Kai atsigręžiame į tą horizontą, pastebime, kad mūsų vaizduotės galia nepakankama, ji tesugeba tik iš tolo nujausti to mūsų pojūčius pranokstančio slėpinio nuostabumą. Čia pat mums kyla kai kurių klausimų: kada įvyks galutinis perkeitimas? Koks bus tas naujas matmuo, į kurį įžengs Bažnyčia? Kas tuomet nutiks žmonijai? Kas nutiks kūrinijai? Šie klausimai nėra nauji. Juos jau užduodavo Jėzaus mokiniai: „Kada visa tai įvyks? Kada Dvasia triumfuos kūrinijos, sukurtojo pasaulio, visa ko atžvilgiu?“ Tai žmogiškieji klausimai, labai seni klausimai. Mes taip pat to paties klausiame.

Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et spes šių nuolat žmogaus širdyje skambančių klausimų akivaizdoje tvirtinama: „Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko, nežinome nė kaip visa bus perkeista. Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse“ (39). Tai tikslas, kurio siekia Bažnyčia; pasak Biblijos – tai „Naujoji Jeruzalė“, „Rojus“. Tai veikiau ne vieta, o dvasios „būvis“, kuriame mūsų giliausi lūkesčiai bus su pertekliumi išpildyti, o mūsų kaip Dievo kūrinių ir vaikų buvimas pasieks pilnutinę brandą. Galiausiai visiškai, be jokių apribojimų apsivilksime džiaugsmu, ramybe bei Dievo meile ir matysime Jį akis į akį (plg. 1 Kor 13, 12)! Gražu mąstyti apie dangų. Visi ten atsidursime, visi. Tai gražu, tai duoda sielai jėgų.

Šiuo požiūriu gražu suvokti, kad egzistuoja esminis tęstinumas bei bendrystė tarp danguje esančios Bažnyčios ir tos, kuri tebekeliauja žemėje. Tie, kurie jau gyvena Dievo akivaizdoje, gali mus paremti, užtarti, melsti už mus. Kita vertus, mes taip pat nuolat raginami aukoti gerus darbus, maldas ir Eucharistiją, kad palengvintume kančias toms sieloms, kurios dar tebelaukia amžinosios palaimos. Taip, nes krikščioniškuoju požiūriu skirtumas yra ne tarp jau mirusių ir dar nemirusių, bet tarp tų, kurie yra Kristuje ir kurių nėra jame! Tai iš tiesų esminis elementas, nulemiantis mūsų išganymą ir mūsų palaimą.

Tuo pat metu Šventasis Raštas mus moko, jog to nuostabaus plano visiškas įgyvendinimas negali neapimti taip pat viso to, kas mus supa ir kas kilo iš Dievo minties bei širdies. Apaštalas Paulius tai aiškiai teigia: „pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21). Kituose tekstuose pasitelkiamas „naujo dangaus“ ir „naujos žemės“ įvaizdis (2 Pt 3, 13; Apr 21, 1) ta prasme, kad visa visata bus atnaujinta ir kartą visiems laikams išlaisvinta nuo visų blogio pėdsakų ir netgi nuo mirties. Šioje perspektyvoje išryškėja tos permainos, kuri iš tikrųjų jau vyksta, pradedant nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo, atbaigimas, tai yra naujoji kūrinija; taigi ne visatos ir viso to, kas mus supa, sunaikinimas, bet kiekvieno dalyko atbaigimas būties, tiesos ir gėrio pilnatvėje. Toks yra Dievo: Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios planas, kurį jis nori įgyvendinti ir jau įgyvendina.

Brangūs bičiuliai, kai mąstome apie tą nuostabią tikrovę, kuri mūsų laukia, suvokiame, jog mūsų priklausomybė Bažnyčiai iš tikrųjų yra nuostabi dovana, apimanti kilnų pašaukimą! Maldaukime Mergelę Mariją, Bažnyčios Motiną, kad visada budriai lydėtų mūsų kelionę ir padėtų mums būti, panašiai kaip ji, džiaugsmingu pasitikėjimo ir vilties ženklu tarp mūsų brolių.