Neseniai vykęs Vyskupų sinodas šeimos klausimais buvo pirmasis etapas kelionės, kuri užsibaigs ateinantį spalį kitoje Vyskupų sinodo asamblėjoje tema „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Šią kelionę privalo lydėti malda ir apmąstymas, ir į tai turi įsitraukti visa Dievo tauta. Aš taip pat norėčiau į šią bendrą kelionę įtraukti trečiadienio audiencijų įprastines meditacijas. Todėl nusprendžiau šiais metais apmąstyti šeimą – šią didžią dovaną, kurią Viešpats davė pasauliui pačioje pradžioje, pavesdamas Adomui ir Ievai misiją daugintis ir pripildyti žemę (plg. Pr 1, 28); šią dovaną Jėzus patvirtino ir užantspaudavo savo Evangelijoje.

Besiartinančios Kalėdos šiam slėpiniui atveria daug šviesos. Dievo Sūnaus įsikūnijimas atveria naują pradžią visuotinėje vyro ir moters istorijoje. Ši nauja pradžia prasideda šeimoje, Nazarete. Jėzus gimė šeimoje. Jis galėjo ateiti įspūdingu regimu būdu kaip karvedys ar imperatorius. Ne, ne, jis gimė šeimoje. Tai svarbu: suvokti jo gimimą, šią gražią sceną.

Dievas pasirinko ateiti į pasaulį žmogiškojoje šeimoje, kurią jis pats suformavo. Jis suformavo ją atokiame kaime, Romos imperijos pakraštyje. Ne Romoje, kuri buvo imperijos sostinė, ne didmiestyje, bet viename iš nepastebimų, menkos reputacijos pakraščių. Evangelijoje tai primenama posakiu: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46). Galbūt daugelyje pasaulio vietų mes taip pat sakome išgirdę minint kai kurių priemiesčių rajonų vardus. Taigi būtent ten, didelės imperijos pakraštyje, prasidėjo pati švenčiausia ir geriausia Jėzaus buvimo tarp žmonių istorija! Būtent ten buvo ši šeima.

Jėzus gyveno toje periferijoje trisdešimt metų. Evangelistas Lukas apibendrina šį laikotarpį taip: Jėzus „buvo jiems klusnus“ – tai yra klusnus Marijai ir Juozapui. Kas nors galėtų pasakyti: „Bet ar šis Dievas, atėjęs mūsų išgelbėti, tuščiai eikvojo trisdešimt metų tame prastos reputacijos pakraštyje?“ Jis išeikvojo trisdešimt metų! Jis to norėjo. Jėzaus kelias ėjo toje šeimoje. „Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 51–52). Čia nepasakojama apie stebuklus, gydymus ar pamokslavimą – jis to nedarė šiuo laiku, – nekalbama nei apie minias žmonių. Nazarete viskas vyko „normaliai“, pagal maldingos ir darbščios izraelitų šeimos tradiciją: jie dirbo, motina virė valgį, rūpinosi namų ruoša, lygino baltinius... darė viską, ką paprastai daro motinos. Tėvas, dailidė, dirbo ir mokė savo sūnų amato. Trisdešimtį metų. „Bet koks eikvojimas, tėve!“ Dievas veikia slėpiningais būdais. Tačiau svarbiausia – tai buvo šeima! Tai nebuvo eikvojimas. Jie buvo dideli šventieji: Marija, švenčiausioji, nekaltoji moteris, ir Juozapas, teisiausias vyras... Šeima.

Mus iš tikrųjų jaudintų pasakojimas apie tai, kaip jaunuolis Jėzus laikėsi bendruomenės religinių apeigų ir vykdė visuomenines pareigas; kaip jis, jaunas darbininkas, dirbo su Juozapu; kaip dalyvavo skaitant Raštą, meldžiantis psalmes ir atliekant daugelį kitų kasdienio gyvenimo papročių. Santūrus Evangelijų pasakojimas neduoda nuorodų į Jėzaus jaunystę ir palieka šią užduotį mūsų meilingai meditacijai. Menas, literatūra, muzika pasitelkė vaizduotę ir ėjo šiuo keliu. Iš tikrųjų nėra sunku įsivaizduoti, kiek daug mamų galėtų pasimokyti iš Marijos rūpinimosi sūnumi! Taip pat kiek daug tėčių galėtų žvelgti į Juozapo, teisiojo vyro, pavyzdį – jis pašventė savo gyvenimą, kad sunkiais laikais išlaikytų ir apsaugotų vaiką ir žmoną – savo šeimą! Jau nekalbant apie tai, kiek daug jaunuolių galėtų semtis padrąsinimo iš paauglio Jėzaus, norėdami suprasti, kaip būtina ir gražu puoselėti savo giliausią pašaukimą ir svajoti didžias svajones! Per tuos trisdešimt metų Jėzus puoselėjo savo pašaukimą, kuriam Tėvas jį atsiuntė. Tuo laiku Jėzus neprarado drąsos, bet puoselėjo ją, kad vėliau galėtų vykdyti savo misiją.

Kiekviena krikščionių šeima – panašiai kaip Marija ir Juozapas – gali pirmiausia pasveikinti Jėzų, jo klausytis, kalbėti su juo, jį globoti, saugoti, augti su juo ir taip gerinti pasaulį. Paruoškime vietos savo širdyje ir savo dienotvarkėje Viešpačiui. Panašiai kaip Marija ir Juozapas, ir jiems nebuvo lengva: kiek daug sunkumų teko įveikti! Tai nebuvo fiktyvi, netikra šeima. Nazareto šeima ragina mus iš naujo atrasti šeimos pašaukimą ir misiją, kiekvienos šeimos. Tai, kas vyko per tuos trisdešimt metų Nazarete, gali vykti taip pat su mumis stengiantis, kad taptų norma ugdyti meilę, o ne neapykantą, būtų įprasta padėti vieni kitiems atmetant abejingumą ar priešiškumą. Neatsitiktinai Nazaretas reiškia „ta, kuri saugoja“, panašiai kaip Marija, kuri, pasak Evangelijos, laikė tuos dalykus savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51). Nuo tada kiekvieną kartą, kai šeima laikosi šio slėpinio – net jei tai vyksta pasaulio pakraštyje, – veikia Dievo Sūnaus slėpinys, mus gelbėti ateinančio Jėzaus slėpinys. Jis ateina išgelbėti pasaulio. Tai yra didi šeimos misija: padaryti vietos ateinančiam Jėzui, priimti Jėzų šeimoje: vaikuose, sutuoktinyje, seneliuose… Jėzus ten yra. Priimti jį ten, kad jis galėtų dvasiškai augti šeimoje. Tesuteikia Viešpats mums šią malonę šiomis paskutinėmis advento dienomis. Ačiū.