Šiandien tęsiame katechezes apie Bažnyčią ir apmąstome Motiną Bažnyčią. Bažnyčia yra motina. Mūsų šventoji Motina Bažnyčia.

Šiomis dienomis Bažnyčios liturgija iškelia prieš mūsų akis Mergelės Marijos, Dievo Motinos, ikoną. Pirmąją metų dieną švenčiame Dievo Motinos iškilmę, po kurios eina Viešpaties Apsireiškimas minint išminčių aplankymą. Evangelistas Matas rašo: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11). Būtent Motina, pagimdžiusi Sūnų, jį pristato pasauliui. Ji dovanoja mums Jėzų, parodo, suteikia mums galimybę pamatyti jį.

Tęsiame katechezes apie šeimą, o šeimoje yra motina. Kiekvienas žmogus turi būti dėkingas motinai už savo gyvybę ir beveik visuomet už daugelį dalykų tolesniame gyvenime – tiek žmogiškąjį, tiek dvasinį ugdymą. Nors simboliškai motina labai aukštinama – yra daug poemų, apie ją poetiškai sakoma daug gražių dalykų, – tačiau motinos mažai klausomasi, jai mažai padedama kasdieniame gyvenime, menkai vertinamas jos kertinis vaidmuo visuomenėje. Dažnai net naudojamasi motinų pasirengimu aukotis dėl savo vaikų, taip „taupant“ socialines išlaidas.

Pasitaiko, kad ir krikščionių bendruomenėse į motinas ne visuomet deramai atsižvelgiama, jų mažai klausomasi. Tačiau Bažnyčios gyvenimo centre yra Jėzaus Motina. Turbūt motinos, pasirengusios aukotis dėl savo, o dažnai ir dėl kitų vaikų, turėtų būti labiau išklausomos. Reikėtų labiau suprasti jų kasdienes pastangas veiksmingai dirbti, būti dėmesingomis ir meilingomis šeimoje; derėtų geriau suvokti jų siekius išreikšti geriausius autentiškiausius emancipacijos vaisius. Motina su savo vaikais visuomet turi problemų, visuomet turi darbo. Atsimenu, mes namie buvome penki vaikai, vienas daro vieną dalyką, kitas sumano daryti ką kitą, o vargšė mama bėgioja tai šen, tai ten, tačiau ji buvo laiminga. Ji mums labai daug davė.

Mamos yra stipriausias priešnuodis egoistiniam individualizmui plisti. „Individualus“ reiškia „nedalomas“, o motinos, priešingai, „dalija“ save nuo to momento, kai nešioja vaiką, kad dovanotų jį pasauliui ir augintų. Būtent motinos labiausiai neapkenčia karo, žudančio jų vaikus. Aš daug kartų galvojau apie mamas, gaunančias laišką: „Informuoju, kad jūsų sūnus krito gindamas tėvynę...“ Vargšės moterys! Kaip labai kenčia motina! Būtent jos liudija gyvenimo grožį. Arkivyskupas Oscaras Arnulfo Romero kalbėjo apie „motinišką kankinystę“. Homilijoje per mirties eskadronų nužudyto kunigo laidotuves jis sakė, susiedamas su Vatikano II Susirinkimu: „Turime būti pasirengę mirti už savo tikėjimą, net jei Viešpats nesuteikia mums tos garbės… Atiduoti gyvybę nereiškia tik būti nužudytam; turėti kankinio dvasią reiškia atiduoti gyvybę vykdant pareigą, tyloje, maldoje, dorai atliekant savo pareigą, kasdienio gyvenimo tyloje; atiduodant gyvybę po truputį taip, kaip ją atiduoda motina, kuri be baimės ir su paprastumu per motinišką kankinystę pradeda vaiką įsčiose, jį pagimdo, žindo, augina ir su meile juo rūpinasi. Tai reiškia atiduoti gyvybę. Tai yra kankinystė“ (citatos pabaiga). Taip, būti motina nereiškia vien tik dovanoti vaiką pasauliui, tai taip pat ir gyvenimo pasirinkimas. Ką pasirenka motina, koks yra jos gyvenimo pasirinkimas? Motinos gyvenimo pasirinkimas – apsisprendimas dovanoti gyvybę. Tai didinga, tai yra gražu.

Visuomenė be motinų būtų nežmoniška visuomenė, nes motinos visuomet, netgi blogiausiais momentais, liudija švelnumą, atsidavimą ir moralinę stiprybę. Motinos dažnai perduoda giliausią religinės praktikos prasmę. Žmogaus gyvenime tikėjimo vertė įrašyta pirmose vaiko išmoktose maldose, pirmuose maldingumo aktuose. Tai žinia, kurią tikinčios motinos gali perduoti be didelių aiškinimų: šie ateina vėliau, tačiau tikėjimo sėkla yra tie ankstyvi brangūs momentai. Be motinų ne tik nebūtų naujų tikinčiųjų, bet ir tikėjimas prarastų didelę dalį savo paprastos ir stiprios šilumos. Bažnyčia yra Motina su visu tuo, ji yra mūsų Motina! Nesame našlaičiai, mes turime Motiną! Dievo Motina, Motina Bažnyčia yra mūsų mama. Nesame našlaičiai, esame Bažnyčios vaikai, esame Dievo Motinos vaikai ir esame savo motinų vaikai.

Brangiosios mamos, ačiū, ačiū už tai, kas jūs esate šeimose, taip pat už tai, ką jūs duodate Bažnyčiai ir pasauliui. O tau, mylimoji Bažnyčia, dėkoju už tai, kad esi Motina. Tau, Marija, Dievo Motina, dėkoju, kad leidi mums pamatyti Jėzų. Dėkoju už visas čia esančias mamas. Pasveikinkime jas aplodismentais!