Grįžtame prie katechezių ciklo apie šeimą. Šiandien mūsų vedamasis žodis bus „tėvas“. Mums, krikščionims, tas žodis brangiausias iš visų, nes Jėzus mokė mus šiuo vardu kreiptis į Dievą: Tėve. Šio vardo prasmė įgijo naują gelmę dėl būdo, kuriuo Jėzus kreipėsi į Dievą ir išreiškė savo ypatingą ryšį su juo. Mūsų krikščioniškojo tikėjimo šerdį sudaro Jėzaus apreikštas palaimintas slėpinys apie Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Dvasios – vidinį ryšį.

„Tėvas“ yra visiems žinomas, universalus žodis. Jis nurodo pamatinį santykį, kuriuo grindžiama tikrovė, tokia sena kaip žmonijos istorija. Tačiau šiandien sakoma, kad gyvename „betėvėje visuomenėje“. Kitais žodžiais tariant, ypač Vakarų kultūroje tėvo figūra yra simboliškai nesanti, nunykusi, išstumta. Iš pradžių į šį dalyką žvelgta kaip į išsilaisvinimą: išsilaisvinimą nuo tėvo šeimininko, nuo tėvo, atstovaujančio iš išorės primestam įstatymui, tėvo kaip vaikų laimės cenzoriaus ir kliuvinio kelyje į jaunų žmonių emancipaciją bei nepriklausomybę. Praeityje kai kuriuose namuose viešpatavo autoritarizmas, kai kuriais atvejais net priespauda: tėvai žiūrėjo į savo vaikus kaip į tarnus, negerbė asmeninių poreikių, susijusių su kiekvieno asmens augimu; buvo tėvų, kurie nepadėjo vaikams laisvai rinktis tinkamo kelio – nėra lengva auklėti vaiką laisvėje; tėvų, nepadėjusių vaikams imtis atsakomybės kurti savo ir visuomenės ateitį.

Žinoma, tai nėra gera nuostata; tačiau, kaip dažnai būna, iš vieno kraštutinumo patenkama į kitą. Mūsų dienų problema yra ne tiek uzurpuojantis tėvų buvimas, o veikiau jų nebuvimas, nusišalinimas. Tėvai kartais taip susitelkę į save, į savo darbą, kartais taip pat į savirealizaciją, jog net pamiršta apie šeimą. Jie palieka vaikus ir jaunuolius vienus. Būdamas vyskupu Buenos Airėse ėmiau suvokti našlaitystės jausmą, kurį šiandien išgyvena vaikai ir jaunuoliai; dažnai klausdavau tėčių, ar žaidžia su savo vaikais, ar turi drąsos ir meilės „eikvoti“ laiką su vaikais. Atsakymas dažniausiai būdavo neigiamas, daugeliu atvejų jis skambėjo taip: „Negaliu, nes turiu daug darbo.“ Tėvas nedalyvavo to augančio vaiko gyvenime, nežaidė su juo, neeikvojo dėl jo savo laiko.

Šiame bendrame šeimos apmąstymo kelyje norėčiau šiandien pasakyti visoms krikščionių bendruomenėms, kad turime būti dėmesingesni: tėvo figūros nebuvimas nulemia vaikų ir jaunuolių spragas ir žaizdas, kartais net labai rimtas. Iš tikrųjų vaikų ar jaunuolių nusikalstamumą dažniausiai galima sieti su stygiumi, kad jų kasdieniame gyvenime pritrūko pavyzdžio ir tinkamo vadovavimo, pritrūko artumo ir tėvų meilės. Našlaitystės jausmas, kurį patiria daugelis jaunų žmonių, yra gilesnis, negu galvojome.

Jie šeimoje yra našlaičiai, nes jų tėčių dažnai nėra namie – taip pat ir fizine prasme, – bet visų pirma todėl, kad netgi būdami šalia jie nesielgia kaip tėvai, nesikalba su savo vaikais, neatlieka savo auklėjamojo vaidmens. Žodžių lydimu savo pavyzdžiu jie neįdiegia vaikams tų principų, vertybių, gyvenimo normų, kurių jiems reikia kaip duonos. Tėvo dalyvavimo ugdomoji kokybė tuo labiau reikalinga, kai jis dėl darbo turi būti toli nuo namų. Kartais atrodo, kad tėčiai nežino, kokią vietą jie turi užimti šeimoje ir kaip auklėti vaikus. Dvejodami jie laikosi atokiai, atsitraukia ir apleidžia savo pareigas, kartais ieškodami prieglobsčio neįmanomame „lygios partnerystės“ su vaikais santykyje. Tai tiesa, turi būti savo vaiko „bičiulis“, tačiau nepamiršk, kad esi tėvas! Elgdamasis tik kaip bendraamžis bičiulis, lygus su lygiais, nepadarysi gero poveikio vaikui.

Šią problemą matome taip pat civilinėje bendruomenėje. Civilinei bendruomenei ir jos institucijoms tenka tam tikra atsakomybė – galima sakyti, tėviška – jaunų žmonių atžvilgiu, tik ta atsakomybė kartais apleidžiama arba netinkamai vykdoma. Tai taip pat dažnai palieka juos našlaičiais ir neparodo jiems tinkamos perspektyvos. Jaunuoliai tarsi našlaičiai lieka be kelių, kuriais galėtų saugiai eiti; lieka be mokytojų, kuriais galėtų pasitikėti; lieka be širdis uždegančių idealų, lieka be kasdienybėje juos palaikančių vertybių ir vilčių. Jiems galbūt prikemšama stabų, tačiau pavagiama jų širdis; jie spaudžiami svajoti apie pramogas ir malonumus, tačiau jiems neduodama darbo. Jie apgaulingai viliojami sudievintu pinigu, bet negali pasiekti tikrojo turto.

Todėl visiems, tėvams ir vaikams, gera išgirsti pažadą, kurį Jėzus paliko mokiniams: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais“ (Jn 14, 18). Jis yra Kelias, kuriuo reikia eiti, Mokytojas, kurio reikia klausyti, Viltis, kad pasaulis gali pasikeisti, kad meilė nugali neapykantą, kad visiems įmanoma ateitis brolybėje ir taikoje. Kas nors iš jūsų man gali sakyti: „Tėve, šiandien buvote pernelyg kritiškas. Kalbėjote tik apie tėvų nebuvimą, apie tai, kas nutinka, kai tėvai nebūna arti savo vaikų…“ Tai tiesa, norėjau pabrėžti tuos dalykus, nes kitą trečiadienį tęsiu šią katechezę, atskleisdamas tėvystės grožį. Todėl pradėjau nuo sutemų, kad ateičiau į šviesą. Tegul Viešpats mums padeda gerai suprasti tuos dalykus.