Šiandien norėčiau pristatyti antrąją apmąstymų dalį apie tėvo figūrą šeimoje. Praėjusį kartą kalbėjau, koks kyla pavojus, kai tėvų „nebūna“, o šiandien noriu pažvelgti pozityviu aspektu. Net šventasis Juozapas buvo gundomas palikti Mariją suvokęs, kad ji nėščia. Tačiau pasirodė Viešpaties angelas ir atskleidė Dievo planą ir jam numatytą įtėvio misiją. O Juozapas, teisus vyras, „parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24) ir tapo Nazareto šeimos tėvu.

Kiekvienai šeimai reikalingas tėvas. Šiandien aptarsime jo vaidmens vertingumą, o pradėti norėčiau nuo kelių ištraukų iš Patarlių knygos, nuo žodžių, kuriuos tėvas skiria savo sūnui: „Mano vaike, jeigu tavo širdis išmintinga, ir mano širdis džiaugsis. Džiūgausiu visa širdimi, kai tavo lūpos dorai kalbės“ (Pat 23, 15–16). Neįmanoma geriau išreikšti tėvo susijaudinimo ir pasididžiavimo matant, kad perdavė sūnui tai, kas svarbu gyvenime, būtent išmintingą širdį. Tas tėvas nesako: „Didžiuojuosi tavimi, nes esi toks pat, kaip aš, nes kartoji tai, ką sakau ir ką darau.“ Ne, jis nesako taip paprastai. Tėvas sako kai ką kur kas svarbesnio, ir tai galime suprasti taip: „Būsiu laimingas kaskart, kai matysiu, kad elgiesi išmintingai, būsiu sujaudintas kiekvieną kartą, kai girdėsiu, kad kalbi teisiai. Būtent tai norėjau tau palikti, kad perimtum: nuostatą jausti ir veikti, kalbėti ir vertinti išmintingai ir teisiai. Kad galėtum toks būti, išmokiau tave dalykų, kurių nežinojai, pataisiau klaidas, kurių nematei. Leidau tau patirti stiprią ir drauge diskretišką meilę, kurios galbūt nepažinai iki galo, kai buvai jaunas ir neužtikrintas. Pateikiau tau griežtumo ir tvirtumo liudijimą, kurio galbūt nesupratai tuomet, kai norėjai tik bendrystės ir globos. Aš turėjau pirmas ištirti savo širdies išmintį, budėti vengdamas savo jausmingumo ar apmaudo perviršių, kad pakelčiau neišvengiamų nesusipratimų naštą ir rasčiau tinkamus žodžius, kuriuos suprastum. Dabar, – sako tėvas, – kai matau, kad stengiesi taip pat elgtis su savo vaikais ir su visais, susijaudinu. Esu laimingas, kad esu tavo tėvas.“ Taip kalba išmintingas tėvas, brandus tėvas.

Tėvas gerai žino, kiek atsieina to paveldo perdavimas: kiek reikia artumo, švelnumo ir ryžtingumo. Tačiau kokia didelė paguoda ir atlygis tuomet, kai vaikai pagerbia šį paveldą! Tas džiaugsmas yra užmokestis už visą vargą, jis nugali visus nesusipratimus ir gydo visas žaizdas.

Taigi pirmutinis poreikis yra būtent šis – kad tėvas būtų esamas šeimoje. Kad būtų arti žmonos, dalydamasis viskuo: džiaugsmu ir skausmu, sunkumais ir viltimi. Kad būtų arti augančių vaikų: kai jie žaidžia ir kai įsipareigoja, kai būna nerūpestingi ir kai įsibaiminę, kai būna kalbūs ir kai tyli, kai yra drąsūs ir kai bijo, kai klysta ir kai grįžta į teisingą kelią; tėvas visuomet turi būti esamas. Esamas nereiškia kontroliuojantis! Pernelyg kontroliuojantys tėvai gniuždo vaikų asmenybę, neleidžia jiems užaugti.

Evangelija mums kalba apie pavyzdinį Tėvą, esantį danguje – pasak Jėzaus, vienintelį, kurį iš tikrųjų dera vadinti „geruoju Tėvu“ (plg. Mk 10, 18). Visi žino tą ypatingą palyginimą apie „sūnų palaidūną“, veikiau apie „gailestingąjį tėvą“ iš Luko evangelijos 15 skyriaus (plg. Lk 15, 11–32). Kaip oriai ir švelniai laukia tas tėvas, stovėdamas prie namo durų ir laukdamas grįžtančio sūnaus! Tėvai turi būti kantrūs. Dažnai nieko kito negalima daryti, tik laukti; melstis ir laukti kantriai, švelniai, didžiadvasiškai ir gailestingai.

Geras tėvas moka laukti ir atleisti iš visos širdies. Žinoma, jis taip pat geba ryžtingai nubausti: jis nėra silpnas, nuolaidus, sentimentalus. Tėvas, kuris moka nubausti nežemindamas, sugeba apsaugoti negailėdamas savęs. Kartą sutuoktinių susirinkime girdėjau vieno tėčio pasakymą: „Kartais turiu lengvai suduoti vaikams… bet niekuomet ne per veidą, kad jų nežeminčiau.“ Kaip tai gražu! Jis turi orumo jausmą. Privalo nubausti, daro tai tinkamu būdu ir eina toliau.

Nuodugniai paaiškinti Jėzaus išmokytą maldą „Tėve mūsų“ gali būtent tie, kurie patys asmeniškai išgyvena tėvystę. Be danguje esančio Tėvo tėvai praranda drąsą ir pasiduoda. Tačiau vaikams reikia tėvo, kuris lauktų jų, grįžtančių iš savo nesėkmių. Jie daro viską, kad to nepripažintų, neparodytų, bet jiems jo reikia; o žaizdos, atsiradusios neradus tėvo, sunkiai gyja.

Mūsų motina Bažnyčia įsipareigojusi visomis jėgomis palaikyti gerą ir didžiadvasišką tėvų buvimą šeimose, nes jie naujoms kartoms yra nepamainomi saugotojai ir tikėjimo gėriu, tikėjimo teisingumu ir Dievo globa perteikėjai, kaip šventasis Juozapas.