Po pasvarstymų apie motiną ir tėvą šioje šeimos temai skirtoje katechezėje noriu kalbėti apie vaiką, veikiau apie vaikus. Pradėsiu nuo gražaus Izaijo įvaizdžio. Pranašas rašo: „Visi renkasi eiti pas tave: tavieji sūnūs ateis iš toli, tavosios dukros bus atneštos ant rankų. Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavoji širdis virpės ir džiūgaus“ (Iz 60, 4–5). Tai gražus įvaizdis, laimės įvaizdis, kai tėvai drauge su vaikais eina į ateitį, kur viešpataus laisvė ir taika po ilgo nepriteklių ir išsiskyrimo laikotarpio, kai Izraelio tauta buvo toli nuo tėvynės.

Tarp tautos vilties ir kartų darnos yra glaudus ryšys. Turime gerai tai apmąstyti. Egzistuoja glaudus ryšys tarp tautos vilties ir kartų darnos. Vaikų džiaugsmas uždega tėvų širdis ir leidžia iš naujo žvelgti į ateitį. Vaikai yra šeimos ir visuomenės džiaugsmas. Jie nėra reprodukcinės biologijos klausimas, taip pat nėra vienas iš daugelio savirealizacijos būdų. Tuo labiau jie nėra tėvų nuosavybė… Ne. Vaikai – tai dovana, jie yra dovana. Ar supratote? Vaikai yra dovana. Kiekvienas išskirtinis ir nepakartojamas; tuo pat metu neišskiriamai susijęs su savo šaknimis. Būti sūnumi, dukra Dievo plane reiškia nešioti savyje atmintį ir viltį meilės, kuri buvo įgyvendinta įžiebiant gyvybę kitai žmogiškajai gyvybei, išskirtinei ir naujai. Tėvams kiekvienas vaikas yra unikalus, skirtingas ir kitoniškas. Leiskite pasidalyti šeimyniniu prisiminimu. Atsimenu, mano mama kalbėdavo apie mus – o mūsų buvo penketas: „Turiu penkis vaikus.“ Kai ją klausdavo, kuris iš jų yra numylėtinis, ji atsakydavo: „Turiu penkis vaikus kaip penkis rankos pirštus [parodo rankos pirštus]. Jei kas užgauna vieną, man skauda; jei užgauna kitą – man skauda. Visi pirštai man kelia skausmą. Visi vaikai mano, bet kiekvienas yra kitoks, kaip rankos pirštai.“ Tokia yra šeima. Vaikai skirtingi, bet visi yra vaikai.

Vaikas mylimas, nes yra vaikas: ne todėl, kad gražus, kad yra toks ar kitoks; ne, todėl, kad yra vaikas! Ne todėl, kad galvoja taip, kaip aš, ar yra mano troškimų įkūnijimas. Vaikas yra vaikas: jo gyvenimas mūsų pagimdytas, bet skirtas jam, jo gėriui, šeimos, visuomenės, visos žmonijos gėriui.

Iš čia kyla žmogiškosios patirties, buvimo sūnumi ar dukra, gelmė, leidžianti mums užčiuopti vis iš naujo mus stebinantį labiausiai nesuinteresuotai dovanojamą meilės matmenį. Tai grožis, kad esame mylimi pirmiau: vaikai mylimi dar prieš jiems ateinant į pasaulį. Dažnai aikštėje sutinku mamų, rodančių savo pilvą ir prašančių palaiminimo... Tie vaikai mylimi dar prieš jiems ateinant į pasaulį. Tai yra duodama dovanai, tai yra meilė; jie mylimi dar prieš jiems gimstant, panašiai yra ir su meile Dievo, kuris visuomet myli mus pirmutinis. Jie mylimi prieš jiems ką nors padarant, kuo galėtų nusipelnyti meilės, prieš jiems išmokstant kalbėti ar mąstyti, netgi iki jų atėjimo į pasaulį! Būti vaiku yra pamatinė sąlyga Dievo meilei pažinti, tai meilei, kuri yra pirminis šio autentiško stebuklo šaltinis. Kiekvieno vaiko labai jautrioje sieloje Dievas įspaudžia šios meilės įspaudą, ir tai yra jo asmeninio vertumo pagrindas, – vertumo, kurio niekas ir niekada negalės sunaikinti.

Šiandien atrodo, kad vaikams sunkiau įsivaizduoti ateitį. Kaip kalbėjau ankstesnėse katechezėse, tėvai galbūt žengė žingsnį atgal, o vaikai tapo labiau abejojantys žengdami pirmyn. Turime išmokti gerų santykių tarp kartų iš mūsų dangaus Tėvo, kuris kiekvienam iš mūsų suteikia laisvę, bet niekuomet nepalieka mūsų vienų. O jei suklystame, jis ir toliau kantriai būna su mumis, ir jo meilė mums nesumažėja. Dangiškasis Tėvas niekuomet nežengia atgal mylėdamas mus, niekuomet! Jis visuomet žengia į priekį, o jeigu negali eiti į priekį, laukia mūsų, bet niekuomet nesitraukia; jis nori, kad jo vaikai būtų drąsūs ir eitų pirmyn.

Vaikai savo ruožtu neturi bijoti vargo kurti naują pasaulį: jų troškimas, kad pasaulis būtų geresnis nei tas, kurį jie rado, teisėtas! Tačiau to siekti reikia be arogancijos, be puikybės. Reikia mokėti pripažinti vaikų vertumą, o tėvus visuomet dera gerbti.

Ketvirtas įsakymas įpareigoja vaikus – juk visi esame vaikai – gerbti tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12). Šis įsakymas eina tuoj po įsakymų, kuriuose kalbama apie patį Dievą. Jame glūdi kažkas švento, kažkas dieviško, kažkas, iš ko kyla visokia pagarba tarp žmonių. Biblinėje ketvirto įsakymo formuluotėje priduriama „kad ilgai gyventum krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“. Dorybingas ryšys tarp kartų laiduoja ateitį ir garantuoja tikrai žmogišką istoriją. Visuomenė, kurioje vaikai negerbia savo tėvų, yra visuomenė be pagarbos; kas negerbia tėvų, praranda savo garbingumą! Tokioje visuomenėje pilna bedvasių ir godžių jaunų žmonių. Tai taip pat tokia visuomenė, kurioje šykštima naujų kartų, nemėgstama apsikrauti vaikais, kurie pirmiausia laikomi rūpesčiu, našta bei rizika, – tokia visuomenė yra liūdna. Pamąstykime apie daugelį čia, Europoje, mums žinomų visuomenių: tai liūdnos visuomenės, nes jos nenori vaikų, neturi vaikų, jose gimstamumo rodiklis nesiekia vieno procento. Kodėl? Tegul kiekvienas pamąsto ir atsako. Jei daugiavaikė šeima laikoma našta, tai kažkas yra ne taip! Vaikų gimdymas turi būti atsakingas, to mokoma taip pat pal. Pauliaus VI enciklikoje Humanae vitae, tačiau turėti daug vaikų negali būti automatiškai laikoma neatsakingu pasirinkimu. Vaikų neturėjimas yra egoistinis pasirinkimas. Gyvenimas atsinaujina ir įgyja energijos, kai jo daugėja: jis praturtėja, o ne nuskursta! Vaikai mokosi įsipareigoti savo šeimoje, jie bręsta dalyvaudami jos aukose, auga įvertindami šeimos dovanas. Džiaugsmingos brolystės patirtys ragina gerbti tėvus ir rūpintis jais, jiems priklauso mūsų dėkingumas. Daugelis iš jūsų čia susirinkusiųjų turite vaikų ir visi esate vaikai. Dabar patylėkime minutę. Ir kiekvienas širdyje pamąstykite apie savo vaikus, – jeigu jų turite – tyliai pamąstykite. Visi pamąstykime apie mūsų tėvus ir padėkokime Dievui už gyvenimo dovaną. Tegul tie, kurie turi vaikų, tyliai pamąsto apie juos, o visi pamąstykime apie savo tėvus. (Tyla). Tegul Viešpats palaimina mūsų tėvus. Tepalaimina mūsų vaikus.

Amžinasis Sūnus Jėzus, laike gimęs vaiku, tepadeda mums rasti kelią, kad vėl suspindėtų tokia paprasta ir tokia didinga žmogiškoji buvimo vaiku patirtis. Kartų gausėjime glūdi visų gyvenimą praturtinantis slėpinys, kylantis iš paties Dievo. Turime jį iš naujo atskleisti įveikdami išankstines nuostatas. Turime patirti jį tikėjimu ir tobulu džiaugsmu. Sakau jums: kaip nuostabu, kai eidamas tarp jūsų matau motinas ir tėvus, iškeliančius vaikus, kad juos palaiminčiau – tai yra beveik dieviškas gestas. Dėkoju jums už tai.