Tęsdami katechezes apie šeimą, apsvarstę motinos, tėvo, vaikų vaidmenis, šiandien pamąstykime apie brolius ir seseris. „Brolis“ ir „sesuo“ yra krikščionių mėgstami žodžiai. Šeimos patirties dėka šie žodžiai suprantami visų kultūrų ir visų laikų žmonėms.

Broliškiems ryšiams tenka ypatinga vieta Dievo tautos istorijoje, kurioje apreiškimas grindžiamas žmogiškąja patirtimi. Psalmininkas gieda apie broliško ryšio grožį: „Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje“ (Ps 133, 1). Tai tiesa, brolystė yra graži! Jėzus Kristus šią žmogiškąją patirtį būti broliais ir seserimis iškėlė į jos pilnatvę, apimdamas ją trejybine meile ir įgalindamas per tai pranokti giminystės ryšius ir įveikti kitoniškumo sienas.

Žinome, kad nutraukus brolystės ryšį, kai ryšys tarp brolių ir seserų suardomas, atsiveria kelias į skausmingas konflikto, išdavystės, neapykantos patirtis. Biblinis pasakojimas apie Kainą ir Abelį yra tokios negatyvios pasekmės pavyzdys. Dievas klausia Kaino, užmušusio Abelį: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ (Pr 4, 9a). Šito Viešpats ir toliau klausia kiekvienos kartos. Deja, kiekvienoje kartoje nepaliauja kartotis dramatiškas Kaino atsakymas: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?“ (Pr 4, 9b). Ryšio tarp brolių nutraukimas yra bjaurus ir negeras dalykas žmonijai. Taip pat šeimoje – kiek daug brolių ginčijasi dėl mažmožių ar dėl palikimo, ir tada jie tarpusavyje nebesikalba, nebesisveikina. Tai bjauru! Brolystė yra didi, kai pagalvojame, kad visi broliai ir seserys devynis mėnesius gyveno tos pačios motinos įsčiose, kilo iš motinos kūno! Brolystės nedera suardyti. Pasvarstykime: visi pažįstame šeimų, kur broliai ir seserys yra susiskaldę, susiginčiję; melskime Viešpatį už tas šeimas – gal ir mūsų šeimoje yra tokių atvejų, – kad padėtų suvienyti brolius ir seseris, atkurti šeimą. Brolystė neturi būti griaunama, o kai ji suardoma, atsitinka tai, kas atsitiko Kainui ir Abeliui. Kai Viešpats paklausia Kaino, kur yra jo brolis, jis atsako: „Aš nežinau, man mano brolis nerūpi.“ Tai siaubinga ir labai skausminga girdėti. Maldose visuomet melskimės už brolius ir seseris, kurie nesutaria.

Kai besiformuojantis šeimoje tarp vaikų brolystės ryšys kyla aplinkoje, kur ugdomas atvirumas kitiems, tai yra didi laisvės ir taikos mokykla. Šeimoje tarp brolių ir seserų mokomasi žmogiškojo sambūvio, kaip reikia sugyventi visuomenėje. Galbūt ne visuomet tai sąmoningai suvokiame, bet pati šeima į pasaulį įneša brolystę! Nuo šios pirmosios brolystės patirties, gaunamos per meilę ir auklėjimą šeimoje, brolystės stilius spinduliuoja kaip pažadas visai visuomenei ir santykiams tarp tautų.

Palaiminimas, kurį Dievas Jėzuje Kristuje teikia tam brolystės ryšiui, jį neįsivaizduojamu būdu išplečia ir įgalina įveikti visus tautybės, kalbos, kultūros ir netgi religijos skirtumus.

Pasvarstykime, kuo tampa ryšys tarp žmonių, tarpusavyje net labai skirtingų, kai jie vieni kitiems gali ištarti: „Jis yra man iš tikrųjų kaip brolis, ji man kaip tikra sesuo!“ Tai gražu! Istorija gan aiškiai parodė, kad netgi laisvė ir lygybė be brolybės gali prisipildyti individualizmo ir konformizmo, net asmeninių interesų. Brolystė ypač nušvinta šeimoje, kai matome rūpinimąsi, kantrybę ir meilę, kuria apgaubiami silpnesnis broliukas ar sesutė, ligoniai ar neįgalieji. Daugybė brolių ir seserų tai daro visame pasaulyje, ir galbūt mes per menkai įvertiname jų didžiadvasiškumą. Kai šeimoje yra daug brolių ir seserų – šiandien aš pasveikinau šeimą, auginančią devynis vaikus, – tuomet vyriausias ar vyriausia padeda tėčiui ir mamai pasirūpinti jaunesniais vaikais. Pagalba tarp brolių ir seserų yra gražus dalykas.

Turėti tave mylintį brolį ar seserį yra gili, brangi, nepamainoma patirtis. Panašiai yra su krikščioniškąja brolybe. Mažiausieji, silpniausieji, vargingiausieji turi žadinti mūsų švelnumą: jie turi „teisę“ užvaldyti mūsų širdį ir sielą. Taip, jie yra mūsų broliai, mes juos privalome mylėti ir priimti. Kai tai įvyksta, kai vargšai yra kaip mūsų šeimos nariai, mūsų krikščioniškoji brolybė vėl atgyja. Krikščionys eina pasitikti vargšų ir silpnųjų ne dėl to, kad paklūsta ideologinei programai, bet kad Viešpaties žodis ir jo pavyzdys mums sako – visi esame broliai ir seserys. Toks yra Dievo meilės ir teisingumo tarp žmonių principas. Norėčiau pasiūlyti jums vieną dalyką; prieš baigiant – man liko dar keletas eilučių – tyloje kiekvienas pamąstykime apie savo brolius ir seseris ir iš širdies tyliai pasimelskime už juos. Tylos momentas.

Melsdamiesi mes mintimis ir širdimi atnešėme visus brolius ir seseris čia į aikštę priimti palaiminimo.

Šiandien labiau nei bet kada būtina grąžinti brolystei centrinę vietą mūsų technokratinėje ir biurokratinėje visuomenėje; tuomet laisvė ir lygybė įgis teisingą apimtį. Todėl – dėl drovumo ar iš baimės – lengva širdimi neatimkime iš savo šeimų gražios ir plačios sūnų ir dukterų patirties. Ir nepraraskime pasitikėjimo horizonto platybe, kurią tikėjimas gali įgyti iš šios patirties, nušviestos Dievo palaiminimo.