Apžvelgęs įvairių šeimos narių – motinos, tėvo, sūnų, dukterų, brolių, seserų, senelių – vaidmenį, norėčiau užbaigti šį pirmą katechezių apie šeimą ciklą kalbėdamas apie vaikus dviem etapais. Šiandien atkreipsiu dėmesį į tai, kokia didžiulė dovana žmonijai yra vaikai – tai tiesa, jie didelė dovana žmonijai, tačiau taip pat jie dideliu mastu atmetami, nes jiems net neleidžiama gimti; artimiausiu metu taip pat kalbėsiu apie tam tikras žaizdas, kurios, deja, žaloja vaikystę. Mintyje turiu daugybę vaikų, kuriuos sutikau per neseniai vykusią kelionę į Aziją, – jie buvo pilni gyvybės ir entuziazmo. Tačiau, kita vertus, matau, kad vaikai gyvena žmogiškojo orumo neatitinkančiomis sąlygomis. Iš esmės visuomenę galima vertinti pagal tai, kaip joje žiūrima į vaikus, ir ne tik moraliniu, bet ir sociologiniu požiūriu, – ar ta visuomenė yra laisva, ar pavergta tarptautinių interesų.

Pirmas dalykas, kurį mums primena vaikai, – mes visi pirmaisiais gyvenimo metais buvome visiškai priklausomi nuo kitų globos ir palankumo. Šio etapo nepanoro išvengti ir Dievo Sūnus. Šį slėpinį kasmet kontempliuojame per Kalėdas. Prakartėlė yra ikona, paprasčiausiai ir tiesiogiai mums bylojanti apie tą tikrovę. Įdomus dalykas: Dievas be vargo leidžiasi būti suprantamas vaikams, jiems nėra sunku suprasti Dievą. Neatsitiktinai Evangelijoje yra labai gražių ir įtaigių Jėzaus žodžių apie „mažutėlius“. Žodis „mažutėliai“ taikomas visiems žmonėms, kurie yra priklausomi nuo kitų pagalbos, o ypač vaikams. Pavyzdžiui, Jėzus sako: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Ir toliau: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10).

Taigi vaikai patys savaime yra žmonijos turtas, taip pat Bažnyčios, nes mums nepaliaujamai primena, kokia yra būtina sąlyga norint įeiti į Dievo Karalystę – nemanyti, kad mums pakanka savęs pačių, bet pripažinti pagalbos, meilės, atleidimo reikalingumą. Visiems mums reikia pagalbos, meilės, atleidimo.

Vaikai mums primena kitą gražų dalyką, kad visuomet esame sūnūs ir dukros. Netgi kai žmogus suauga ir pasensta, kai pats tampa tėvu, kai eina atsakingas pareigas, – jis išlieka vaikas. Visi esame sūnūs ar dukterys. Visa tai mums nuolat primena faktą, kad gyvybę suteikėme ne patys sau, bet ją gavome. Didžioji gyvybės dovana yra pirmoji mūsų gauta dovana. Kartais mums gresia tai pamiršti, tarsi patys būtume savo egzistencijos viešpačiai, o iš tikrųjų esame visiškai priklausomi. Išties tai duoda pagrindą labai džiaugtis – jausti, kad kiekvienu gyvenimo laikotarpiu, kiekvienoje situacijoje, bet kokiomis visuomeninėmis aplinkybėmis esame ir išliekame vaikai. Tai esminė žinia, kurią vaikai mums perteikia savo buvimu: tiesiog pačiu savo buvimu jie primena mums, jog mes visi, kiekvienas iš mūsų esame vaikai.

Vaikai atneša žmonijai daugybę dovanų, didžiulį turtą. Paminėsiu tik kai kurias iš jų.

Jie įneša savo požiūrį į tikrovę, žvelgdami pasitikinčiu ir tyru žvilgsniu. Vaikas spontaniškai pasitiki tėčiu ir mama; jis spontaniškai pasitiki Dievu, Jėzumi, Dievo Motina. Tuo pat metu jo vidinis žvilgsnis yra tyras, jis nėra iškreiptas pykčio, dviveidystės, sukietinančių širdį gyvenimo „nuosėdų“. Žinome, kad vaikai taip pat paženklinti gimtosios nuodėmės, turi savanaudiškumo, tačiau jie išlaiko tyrumą ir paprastumą. Vaikams nebūdinga diplomatija: jie sako tai, ką jaučia ir ką mato. Vaikai dažnai sukelia problemų tėvams, kai apie kitus žmones sako: „Anas man nepatinka, nes jis bjaurus.“ Tačiau vaikai kalba tai, ką mato, jie nėra dviveidžiai, jie dar neperprato to dviveidystės įgūdžio, kurį, deja, įvaldėme mes, suaugusieji.

Negana to, vaikai savo vidiniu paprastumu turi gebėjimą priimti ir dovanoti švelnumą. Švelnumas būdingas „jautriai“, kūninei, o ne „akmeninei“ širdžiai, kaip rašoma Biblijoje (plg. Ez 36, 26). Švelnumas – tai poezija: tai reiškia „išjausti“ dalykus ir įvykius, nelaikyti jų tik paprastais objektais, kuriais naudojamasi todėl, kad jie naudingi…

Vaikai geba šypsotis ir verkti. Kai kurie iš jų man šypsosi, kai juos paimu ant rankų norėdamas apkabinti; kiti, matydami mane apsirengusį baltai, mano, kad esu gydytojas ir noriu juos skiepyti, todėl verkia… tačiau natūraliai! Tokie yra vaikai: jie šypsosi ir verkia. Mes, suaugusieji, tuos dalykus dažnai blokuojame, nebesugebame to daryti natūraliai. Mūsų šypsena dažnai būna tarsi nupiešta, kažkokia negyvybinga, negyva, dirbtinė, pajaco šypsena. Vaikai spontaniškai šypsosi ir spontaniškai verkia. Tai visuomet priklauso nuo širdies, o mūsų širdis dažnai blokuojama ir praranda gebėjimą šypsotis ar verkti. Taigi vaikai mus gali išmokyti iš naujo šypsotis ir verkti. Tačiau mes patys turime susimąstyti: ar šypsausi natūraliai, šviežiai, su meile, ar mano šypsena yra dirbtinė? Ar aš dar verkiu, ar jau praradau gebėjimą verkti? Tai du labai žmogiški klausimai, kurių mus moko vaikai.

Dėl to Jėzus ragina savo mokinius, kad jie taptų „kaip vaikai“, „nes tokių yra Dievo Karalystė“ (plg. Mt 18, 3; Mk 10, 14).

Brangūs broliai ir seserys, vaikai įneša gyvybės, džiaugsmo, vilties, tačiau taip pat kelia rūpesčių. Tačiau toks yra gyvenimas. Jie neabejotinai pridaro daug rūpesčių ir kartais problemų; tačiau geresnė visuomenė su tais rūpesčiais ir problemomis, negu liūdna ir pilka visuomenė, kai joje nebėra vaikų! Žvelgdami į gimstamumo rodiklį, siekiantį vos vieną procentą, galime pasakyti, jog tai liūdna ir pilka visuomenė, nes joje jau nebėra vaikų.