Šiandienos katechezė skirta kertiniam šeimos temos aspektui, būtent žmonijai duotai didžiajai Dievo dovanai, kuri yra vyro ir moters sukūrimas, taip pat Santuokos sakramentas. Šioje ir kitoje katechezėje bus kalbama apie vyro ir moters, Dievo kūrybos viršūnės, skirtingumą ir papildomumą; vėliau dviejose katechezėse aptarsime kitus santuokos klausimus.

Pradėkime nuo trumpo pirmojo pasakojimo apie kūrimą Pradžios knygoje komentaro. Ten skaitome, kad Dievas, sutvėręs pasaulį ir visas gyvas būtybes, sukūrė šedevrą, tai yra žmogų, ir padarė jį panašų į savo atvaizdą: „Pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“, – rašoma Pradžios knygoje (Pr 1, 27).

Kaip visi žinome, lyties skirtumą turi daugybė gyvybės formų ilgoje gyvų būtybių eilėje. Tačiau tik vyro ir moters atveju tame glūdi Dievo paveikslas ir panašumas į jį: biblinis tekstas net tris kartus dviejose eilutėse (Pr 1, 26–27) pakartoja, kad vyras ir moteris panašūs į Dievą, sukurti pagal jo paveikslą. Mums tai sako, jog Dievo paveikslas yra ne tik vyras pavieniui, ne tik moteris pavieniui, bet ir jie abu kaip pora yra Dievo atvaizdas. Skirtumas tarp vyro ir moters tarnauja ne supriešinimui ar pajungimui, bet vienybei ir prokreacijai, taip pat pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

Patirtis mus moko, kad žmogui, idant jis gerai save pažintų ir darniai augtų, reikia vyro ir moters abipusiškumo. Kai to nebūna, padariniai akivaizdūs. Mes sukurti klausytis vienas kito ir padėti vienas kitam. Galime pasakyti, kad be šio santykio – apimančio ir mintis, ir veiksmus, ir jausmus, ir darbą, taip pat tikėjimo sritį – praturtinimo juodu net negali iki galo suprasti, ką reiškia būti vyru ir moterimi.

Naujoji šiuolaikinė kultūra atvėrė naujas erdves, naujas laisvės formas ir naujas gelmes, leidžiančias geriau suprasti šį skirtingumą. Tačiau ji atnešė taip pat daug abejonių ir skepticizmo. Pavyzdžiui, keliu sau klausimą, ar vadinamoji gender teorija nereiškia tuo pat metu tam tikros frustracijos ir nusivylimo, kai siekiama panaikinti lyčių skirtumus, nes nebesugebama su tuo susidoroti. Taip, mums gresia pavojus žengti žingsnį atgal. Skirtumų pašalinimas yra problema, o ne jos sprendimas. Siekdami išspręsti savo santykių problemas vyras ir moteris turi daugiau tarpusavyje kalbėtis, labiau klausytis vienas kito, labiau vienas kitą pažinti ir labiau mylėti. Jiems reikia su pagarba žvelgti vienas į kitą ir draugiškai bendradarbiauti. Remdamiesi šiuo žmogišku pagrindu, stiprinami Dievo malonės, galime planuoti santuokos, taigi ir šeimos ryšį visam gyvenimui. Santuokos ir šeimos ryšys – rimtas dalykas, ir tai galioja visiems, ne vien tikintiesiems. Norėčiau kreiptis į intelektualus, kad jie nevengtų šios temos, kad ši tema netaptų antraeile angažuojantis laisvesnės ir teisingesnės visuomenės labui.

Dievas patikėjo žemę vyro ir moters sandorai: jos žlugimas nuskurdina meilės pasaulį ir užtemdo vilties dangų. Yra nerimą keliančių ženklų, ir juos jau matome. Tarp daugelio kitų norėčiau iškelti du klausimus, į kuriuos, kaip manau, turime pirmiausia sutelkti dėmesį.

Pirmas dalykas. Neabejotinai turime daug labiau veikti moters labui, jei norime sustiprinti vyro ir moters tarpusavio ryšį. Būtina, kad moters ne tik būtų labiau klausomasi, bet ir kad jos balsas turėtų svorį, jos autoritetas būtų pripažįstamas visuomenėje ir Bažnyčioje. Jėzaus nuostata moters atžvilgiu – o to meto aplinkybės buvo nepalankesnės, nes tuomet moters vaidmuo buvo antraeilis, – teikia aiškios šviesos, nušviečia labai toli vedantį kelią, o šio kelio mes nuėjome tik mažą atkarpą.

Dar iki galo nesupratome, ką mums gali duoti moters genijus, ką moteris gali duoti visuomenei, taip pat mums: moteris geba žvelgti į dalykus kitomis akimis, ir šis požiūris papildo vyro mintį. Reikia eiti tuo keliu toliau su didesniu kūrybingumu ir drąsa.

Kita mintis, susijusi su vyro ir moters, sukurtų pagal Dievo paveikslą, tema. Keliu sau klausimą, ar visuotinė pasitikėjimo Dievu krizė, nešanti mums tiek daug žalos, sargdinanti mus beviltišku netikėjimu ir cinizmu, – ar ši krizė nėra susijusi su sandoros tarp vyro ir moters krize. Biblinis pasakojimas, didingai simboliškai vaizduojantis žemiškąjį rojų ir gimtąją nuodėmę, mums byloja, jog bendrystė su Dievu atsispindi žmonių poros bendrystėje, kai pasitikėjimas dangiškuoju Tėvu prarandamas, tarp vyro ir moters atsiranda skilimas ir kyla konfliktas.

Su tuo susijusi didžiulė Bažnyčios, visų tikinčiųjų, o pirmiausia visų tikinčių šeimų atsakomybė už tai, kad būtų iš naujo atrastas grožis kūrybinio plano, pagal kurį Dievo paveikslas įrašomas taip pat į sandorą tarp vyro ir moters. Žemėje įsivyrauja darna ir pasitikėjimas, kai vyras ir moteris išgyvena tą sandorą. Jei jie drauge jos siekia tarpusavyje ir su Dievu, neabejotinai ją randa. Jėzus mus aiškiai ragina liudyti tą grožį, kuris yra Dievo atvaizdas.