Ankstesnėje katechezėje šeimos tema apmąsčiau pirmąjį pasakojimą apie žmogaus sukūrimą iš Pradžios knygos pirmojo skyriaus, kur rašoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27).

Šiandien norėčiau užbaigti šį mąstymą antruoju pasakojimu, kurį randame antrajame skyriuje. Čia skaitome, kad Viešpats, sukūręs dangų ir žemę, „padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Tai yra kūrimo viršūnė. Tačiau kažko dar trūksta: tada Dievas įkurdina žmogų gražiausiame sode, kad jis jį dirbtų ir prižiūrėtų (plg. Pr 2, 15).

Šventoji Dvasia, įkvėpusi visą Bibliją, trumpam iškelia vyro, kuris yra vienas, vaizdą, – kažko trūksta: jis yra be moters. Šventoji Dvasia leidžia numanyti Dievo mintis, net jo jausmus, kai jis žvelgia į Adomą ir stebi jį vienišą sode. Jis laisvas, jis yra viešpats, bet vienas. Ir Dievas mato, kad tai „negera“: stinga bendrystės, jis stokoja bendrystės, jam trūksta pilnatvės. „Negera“, – sako Dievas ir priduria: „Padarysiu jam tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18).

Dievas žmogui atveda visus gyvūnus; žmogus kiekvieną jų pavadina vardu – ir tai yra dar vienas žmogaus viešpatavimo kūrinijai įvaizdis, – tačiau jis neranda nė vieno gyvūno, panašaus į save. Žmogus ir toliau lieka vienas. Galiausiai, kai Dievas jam pristato moterį, žmogus entuziastingai pripažįsta, kad šis kūrinys, tik ji, yra jo dalis: „kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23). Galiausiai čia yra atspindys, abipusiškumas. Štai pavyzdys, leidžiantis mums tai suprasti – norint ištiesti kitam ranką, reikia, kad kitas būtų priešais: jei žmogus ištiesia ranką, bet nėra kas ją paspaustų, tuomet ranka lieka ištiesta, nėra tarpusavio sąveikos. Taip buvo ir su žmogumi. Jam kažko trūko, kad pasiektų pilnatvę; jam trūko abipusiškumo. Moteris nėra vyro „kopija“; ji kyla tiesiogiai iš kūrybinio Dievo akto. „Šonkaulio“ įvaizdis jokiu būdu nereiškia žemesnio rango ar pavaldumo, bet priešingai, rodo, kad vyras ir moteris yra iš tos pačios substancijos, vienas kitą papildo ir kad turi tą abipusiškumą. Ir dar faktas – tame pačiame palyginime – Dievas formuoja moterį vyrui miegant, o tai reiškia, kad ji ne vyro, bet Dievo kūrinys. Tai taip pat siūlo kitą mintį: siekdamas surasti moterį – galėtume sakyti, rasti meilę moteryje, – vyras pirmiausia turi apie ją svajoti, o tada ją rasti.

Dievo pasitikėjimas vyru ir moterimi, kuriems jis patikėjo žemę, yra didžiadvasiškas, tiesioginis ir visiškas. Jis jais pasitiki. Tačiau tuomet velnias į jų mintis įteigia įtarumo, netikėjimo, nepasitikėjimo. Galiausiai išreiškiamas neklusnumas tam įsakymui, kuris juos saugo. Jie pasiduoda visagalybės karštligei, viską suteršiančiai ir suardančiai harmoniją. Ir mes taip pat ją jaučiame savo viduje, visi ją dažnai jaučia.

Nuodėmė sukelia nepasitikėjimą vienas kitu ir susiskaldymą tarp vyro ir moters. Jų santykis bus pažeistas įvairiausiomis piktnaudžiavimo, pajungimo, klaidinančio gundymo, žeminančio dominavimo formomis, net dramatiškiausiomis ir smurtingiausiomis. Istorijoje yra jų paliktos žymės. Pavyzdžiui, patriarchato kultūrų negatyvieji kraštutinumai. Pagalvokime apie daugybę vyrų dominavimo formų, kai moteris būdavo laikoma antrarūše. Pamąstykime apie moters kūno eksploatavimą ir komercializavimą šiuolaikinėje medijų kultūroje. Taip pat prisiminkime pastaruoju metu mūsų kultūroje plintančią nepasitikėjimo, skepticizmo ir net priešiškumo epidemiją – pradedant nuo suprantamo moterų įtarumo, – vyro ir moters sandoros atžvilgiu, sandoros, kuri tuo pat metu laiduotų bendrystės artumą ir išsaugotų skirtingumo orumą.

Jeigu neprasiverš simpatija šiai sandorai, kuri gali apsaugoti naująsias kartas nuo nepasitikėjimo ir abejingumo, vaikai į pasaulį ateis būdami nuo pat motinos įsčių vis labiau atsieti nuo šios sandoros. Stabilios ir vaisingos vyro ir moters sandoros socialinis nuvertinimas iš tikro reiškia praradimą visiems. Turime grąžinti santuokai ir šeimai garbę! Biblijoje gražiai sakoma: vyras suranda moterį, jie susitinka, ir vyras kažką turi palikti, kad visiškai ją rastų. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir eis pas ją. Tai yra gražu! Tai reiškia leistis eiti nauju keliu. Vyras yra visiškai skirtas moteriai ir moteris yra visiškai skirta vyrui.

Mums, tikintiesiems, šiandienos situacija atveria reiklų ir pagaulų pašaukimą išsaugoti šią vyro ir moters sandorą, nors jie abu yra nusidėjėliai, sužeisti, patiria sumaištį ir pažeminimą, nepasitikėjimą ir netikrumą. Tas pats pasakojimas apie kūrimą ir nuodėmę baigiamas ypač gražiu įvaizdžiu: „Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir juos aprengė“ (Pr 3, 21). Tai yra švelnios meilės nusidėjėlių porai įvaizdis, ir mus apima nuostaba: toks yra Dievo švelnumas vyrui ir moteriai! Tai tėviško rūpinimosi žmonių pora įvaizdis. Pats Dievas rūpinasi ir saugo savo šedevrą.