Tęsdami šeimos katechezes šiandien tiesiogiai kalbame apie krikščioniškosios santuokos grožį. Tai nėra vien ceremonija su gėlėmis, vestuviniais drabužiais, fotografijomis... bažnyčioje. Krikščioniškoji santuoka yra sakramentas, kuris įvyksta Bažnyčioje ir kuris tuo pat metu kuria Bažnyčią, nes bendruomenėje atsiranda nauja šeima.

Būtent tai apaštalas Paulius sako savo garsiu teiginiu: „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Paulius, įkvėptas Šventosios Dvasios, sako, kad sutuoktinių meilė yra Kristaus ir jo Bažnyčios meilės atvaizdas. Neįsivaizduojamas kilnumas! Tačiau tai iš tikrųjų įrašyta į kūrybinį Dievo planą, ir dėl Kristaus malonės daugybė krikščionių porų, nepaisant jų ribotumo ir nuodėmių, jį įgyvendino!

Šventasis Paulius kalbėdamas apie naują gyvenimą Kristuje sako, jog krikščionys – visi – yra pašaukti mylėti vienas kitą, kaip Kristus juos pamilo, tai yra „paklusdami vieni kitiems“ (Ef 5, 21), vadinasi, tarnaudami vieni kitiems. Čia jis pateikia analogiją tarp vyro – žmonos ir Kristaus – Bažnyčios. Aišku, ši analogija yra netobula, bet mes ją turime priimti dvasine prasme, ji yra labai iškili ir revoliucinga, o sykiu paprasta, pasiekiama kiekvienam vyrui ir moteriai, kurie patiki save Dievo malonei.

Apaštalas Paulius sako, kad vyrai turi mylėti savo žmonas „tarytum savuosius kūnus“ (Ef 5, 28); mylėti jas kaip Kristus, kuris „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Ar jūs, vyrai, kurie dalyvaujate čia, suprantate tai? Mylėti savo žmonas, kaip Kristus myli Bažnyčią? Tai ne juokai, čia rimti dalykai. Šio radikalaus, iš vyro reikalaujamo atsidavimo, siekiant moters meilės ir orumo, sekant Kristaus pavyzdžiu, poveikis turėjo būti didžiulis visai krikščionių bendruomenei.

Šios evangelinės naujovės sėkla, iš naujo įtvirtinanti pirminį atsidavimo ir pagarbos abipusiškumą, lėtai brendo istorijoje, tačiau galiausiai įsivyravo.

Santuokos sakramentas yra didis tikėjimo ir meilės aktas: jis liudija drąsą tikėti kūrybinio Dievo akto grožiu ir gyventi ta meile, kuri nuolat ragina mus pranokti save ir savo šeimą. Krikščioniškasis pašaukimas mylėti besąlygiškai ir be ribų dėl Kristaus malonės yra ir santuoką sudarančio laisvo sutikimo pamatas.

Pati Bažnyčia yra visiškai įsitraukusi į kiekvienos krikščioniškosios santuokos istoriją; ją ugdo jos pasisekimai, ji kenčia dėl jos nesėkmių. Tačiau su visu rimtumu turime savęs paklausti: ar mes, tikintieji ir ganytojai, iki galo priimame šį nesuardomą ryšį, siejantį Kristaus ir Bažnyčios istoriją su santuokos ir žmonijos šeimos istorija? Ar iš tikrųjų esame pasiryžę imtis šios atsakomybės, tai yra priimti, kad kiekviena santuoka eina Kristaus meilės Bažnyčiai keliu? Tai didinga!

Šio kūrinijos slėpinio gelmėje, pripažįstant ir atkuriant jo tyrumą, atsiveria dar vienas platus horizontas, ženklinantis Santuokos sakramentą. Apsisprendimas „tuoktis Viešpatyje“ taip pat turi misionierišką apimtį, kuri reiškia širdies atvirumą ir norą tarpininkauti perduodant Dievo palaiminimą ir Viešpaties malonę visiems. Iš tikrųjų krikščionys sutuoktiniai dalyvauja Bažnyčios misijoje kaip sutuoktiniai. Tai reikalauja drąsos! Todėl sveikindamas jaunavedžius sakau: „Štai drąsuoliai“, – nes reikia drąsos mylėti vienas kitą, kaip Kristus myli Bažnyčią.

Švenčiant šį sakramentą nedera nepaisyti bendros atsakomybės, siejančios šeimos gyvenimą su didžiąja Bažnyčios meilės misija. Taip Bažnyčios gyvenimas kiekvieną kartą praturtinamas santuokinės sandoros grožiu ir kiekvieną kartą nuskurdinamas, jei ji suardoma. Bažnyčiai, kuri siekia dovanoti visiems tikėjimo, vilties ir meilės dovanas, taip pat reikia drąsios sutuoktinių ištikimybės šio sakramento malonei! Dievo tautai reikia jų kasdienio tikėjimo kelionės mylint ir viliantis, su visais džiaugsmais ir vargais, kuriuos ši kelionė apima santuokoje ir šeimoje.

Kelio kryptis nužymėta amžiams, tai yra meilės kelias; mylėti, kaip myli Dievas – amžinai. Kristus nepaliaudamas rūpinasi Bažnyčia: jis visuomet ją myli, visuomet ją saugoja kaip save patį. Kristus nesiliauja šalinęs visokių dėmių ir raukšlių nuo jos žmogiškojo veido. Labai jaudinantis ir gražus dalykas yra Dievo galios ir švelnumo spinduliavimas, perduodamas poros porai, šeimos šeimai. Šventasis Paulius teisus: tai iš tikrųjų „didis slėpinys“. Vyrai ir moterys yra pakankamai drąsūs nešioti šį lobį mūsų žmogiškumo „moliniuose induose“; šie vyrai ir šios moterys – tokie drąsūs – yra esminis Bažnyčios ir pasaulio išteklius! Tegul Dievas tūkstanteriopai laimina juos už tai!