Šiandienos katechezė yra tarsi prieangis apmąstymų serijoje apie šeimyninį gyvenimą, apie gyvenimo su savo laikotarpiais ir įvykiais tikrovę. Virš įėjimo durų užrašyti trys žodžiai, kuriuos aš jau minėjau keletą kartų. Tai „prašau“, „ačiū“, „atleisk“. Šie žodžiai atveria kelią gerai gyventi šeimoje, gyventi ramybėje. Tai paprasti žodžiai, tačiau nėra taip paprasta juos įgyvendinti praktiškai! Juose glūdi daug galios: galios apsaugoti namus net patiriant daugybę sunkumų bei išbandymų; priešingai, jeigu tų žodžių nėra, gali atsirasti plyšių ir netgi viskas sugriūti.

Mes paprastai tuos žodžius laikome „geru išsiauklėjimu“. Išauklėtas žmogus prašo leidimo, dėkoja ir atsiprašo padaręs klaidą. Labai gerai. Geras išsiauklėjimas iš tikrųjų svarbu. Didis vyskupas šventasis Pranciškus Salezas sakydavo, kad „geras išsiauklėjimas yra jau pusė šventumo“. Tačiau būkime atsargūs: istorija parodė, jog geros manieros gali tapti savotišku formalizmu, užmaskuojančiu sielos sausumą ir abejingumą kitam žmogui. Sakoma, kad „po geromis manieromis slypi daugybė blogų įpročių“. Net religija nėra apsaugota nuo šio pavojaus, kai formalus apeigų laikymasis nuslysta į dvasinį pasaulietiškumą. Velnias, gundydamas Jėzų, demonstruoja geras manieras, jis cituoja Šventąjį Raštą ir atrodo kaip teologas. Jo stilius atrodo korektiškas, tačiau intencija yra nukreipti nuo Dievo meilės tiesos. Tačiau mes, kalbėdami apie geras manieras, jas suvokiame autentiškai, kai gerų santykių stilius yra tvirtai įsišaknijęs gėrio meilėje ir pagarboje kitam žmogui. Šeima gyvena šiuo maloniu geranoriškumu.

Pažvelkime į šiuos žodžius: pirmasis yra „prašau“. Kai stengiamės maloniai ko nors paprašyti – netgi to, kas, kaip manome, mums teisėtai priklauso, – padedame stiprinti santuokos ir šeimos sambūvį. Įžengiant į kito gyvenimą, net jei tas asmuo atlieka tam tikrą vaidmenį mano gyvenime, reikia taktiškumo nuostatos nebūti įsiveržėliu, ir tai atnaujina pasitikėjimą bei pagarbą. Trumpai tariant, artimas pasitikėjimas nepateisina nuostatos, kad viskas leistina. Meilė, kuo ji intymesnė ir stipresnė, tuo labiau reikalauja pagarbos kito laisvei ir gebėjimo palaukti, kol kitas atidarys duris į savo širdį. Čia galime prisiminti Jėzaus žodžius Apreiškimo knygoje „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Netgi Viešpats prašo leidimo įeiti! Nepamirškime to. Prieš imdamiesi ko nors šeimoje paklauskime: „Ar galiu tai padaryti? Ar tau tai patiktų?“ Tai gero išsiauklėjimo, kupina meilės kalba. Tai daro labai gerą poveikį šeimoms.

Antrasis žodis yra „ačiū“. Kartais stebimės, kad tampame blogų manierų ir blogų žodžių civilizacija, tarsi tai būtų emancipacijos ženklas. Kai kada tai girdime net viešumoje. Mandagumas ir gebėjimas padėkoti dažnai suprantami kaip silpnumas ir dažnai kelia įtarimą. Su šia tendencija susiduriame netgi šeimoje. Turime būti tvirtai pasiryžę auklėti dėkingumo ir pripažinimo dvasia: asmens orumas ir socialinis teisingumas – šie abu dalykai nuo to priklauso. Jei šeimos gyvenime šio stiliaus nepaisoma, socialiniame gyvenime jis taip pat nunyks. Tikinčiajam dėkingumas yra tikėjimo šerdis: nemokantis dėkoti krikščionis yra pamiršęs Dievo kalbą. Tai baisu! Prisiminkime Jėzaus klausimą po to, kai jis išgydė dešimt raupsuotųjų ir tik vienas atėjo jam padėkoti (Lk 17, 18). Atsimenu žodžius vieno labai išmintingo, gero žmogaus – jis buvo labai paprastas, pasižymėjo maldingumo bei gyvenimo išmintimi ir sakė: „Dėkingumas yra augalas, augantis tik kilnių širdžių dirvoje.“ Tas sielos kilnumas, ta Dievo malonė sieloje, ragina mus su dėkingumu ištarti ačiū. Tai kilnios sielos žiedas. Tai iš tikrųjų yra kažkas gražaus.

Trečiasis žodis yra „atleisk“. Jis toks sunkus, tačiau labai reikalingas. Kai jo trūksta, atsiveria maži plyšiai, ir net jei to nenorime, jie gali tapti giliais grioviais. Jėzaus išmokytoje „Tėve mūsų“ maldoje, apimančioje visus esminius gyvenimo klausimus, ne veltui yra žodžiai: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Pripažinti, kad suklydome, norėti sugrąžinti tai, ko neliko – pagarbos, nuoširdumo, meilės, – visa tai daro mus vertus atleidimo. Taip mes pagydome infekciją. Jei neįstengiame atsiprašyti, vadinasi, nesugebame ir atleisti. Tuose namuose, kur neprašoma atleidimo, ima trūkti oro, o vanduo tampa užsistovėjęs. Daugybė emocinių žaizdų, daug sužeidimų šeimose kyla dėl to, kad trūksta šio brangaus žodžio „atleisk“. Santuokiniame gyvenime dažnai ginčijamasi, net lėkštės ima skraidyti, tačiau leiskite duoti jums patarimą: niekuomet neužbaikite dienos nesusitaikę vienas su kitu! Klausykitės įdėmiai: ar ginčijotės tarpusavyje, žmona ir vyras, vaikai ir tėvai? Ar jūs aštriai ginčijotės? Tai nėra geras dalykas, tačiau iš tikrųjų problema yra ne tai. Problema kyla tuomet, kai tie jausmai išlieka ir kitą dieną. Taigi jeigu ginčijotės, neleiskite, kad diena pasibaigtų nesusitaikius. Kaip galiu susitaikyti? Ar puldamas ant kelių? Ne! Mažas gestas, menkas dalykas, ir darna šeimoje bus atkurta. Pakanka mažo švelnumo gesto! Net be žodžių. Tačiau neleiskite, kad diena pasibaigtų nesusitaikius! Ar supratote mane? Nelengva, bet privalote tai padaryti. Tai padės padaryti gyvenimą daug gražesnį.

Taigi šie trys svarbiausi žodžiai šeimyniniam gyvenimui iš tikrųjų yra paprasti, gal net kelia šypseną. Tačiau jeigu juos pamirštame, darosi nejuokinga, ar ne? Galbūt mūsų geras auklėjimas pernelyg dažnai jų nepaiso. Tegul Viešpats padeda mums sugrąžinti tuos žodžius ten, kur priklauso: į mūsų širdis, į mūsų namus, į viešąjį gyvenimą.

Dabar kviečiu visus drauge pakartoti šiuos tris žodžius: „prašau“, „ačiū“, „atleisk“. [Visi kartu: „prašau“, „ačiū“, „atleisk“.] Šie žodžiai turi iš tikrųjų įžengti į šeimos meilę, kad šeima funkcionuotų ir išliktų. Taip pat pakartokime visi drauge patarimą niekuomet neužbaigti dienos nesusitaikius. [Visi: niekuomet neužbaigti dienos nesusitaikius]. Ačiū.