Brangūs broliai ir seserys, šiandien noriu pasveikinti jus, nes tarp jūsų mačiau daug šeimų, – labas rytas visoms šeimoms! Tęskime mąstymus apie šeimą. Šiandien stabtelėkime apmąstydami būdingą šeimos bruožą, prigimtinį pašaukimą auklėti vaikus, idant jie augtų būdami atsakingi už save ir už kitus. Pradžioje girdėti apaštalo Pauliaus žodžiai labai gražūs: „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 20–21). Yra išmintinga taisyklė: vaikai turi būti auklėjami klausyti tėvų ir jiems paklusti, o tėvai savo ruožtu neturi jiems brutaliai įsakinėti, kad vaikai nepasidarytų baugštūs. Vaikai iš tikrųjų turi augti netapdami baimingi, žingsnis po žingsnio. Jei jūs, tėvai, sakysite savo vaikams: „Lipkime šiais laiptais“, jei paimsite juos už rankos ir žingsnis po žingsnio padėsite jiems lipti, viskas vyks gerai. Tačiau jei liepsite: „Kopk aukštyn!“ – „Bet aš negaliu“ – „Kopk!“, tai vadinama vaikų erzinimu, reikalaujant daryti tai, ko jie nepajėgia. Štai kodėl tėvų ir vaikų santykis privalo pasižymėti išmintimi, didžiule pusiausvyra. Vaikai, klausykite savo tėvų, tai patinka Dievui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, reikalaudami dalykų, kurių jie neįstengia. To reikia, kad vaikai augtų būdami atsakingi už save ir kitus.

Tai atrodo akivaizdu, tačiau mūsų laikais netrūksta sunkumų. Sunku auklėti vaikus tiems tėvams, kurie savo vaikus mato tik vakare, grįžę namo pavargę po darbo. Ir tai, jei jiems dar pasisekė turėti darbą! Dar sunkiau išsiskyrusiems tėvams, nes juos slegia jų būklė: vargšai, jie turėjo sunkumų, išsiskyrė, ir dažnai vaikas tampa įkaitu; tėtis netinkamai kalba apie mamą, o mama neigiamai atsiliepia apie tėtį, ir tai atneša daug žalos. Sakau išsiskyrusiems tėvams: niekada, niekada, niekada nedarykite savo vaiko įkaitu! Jūs išsiskyrėte dėl daugelio sunkumų ir įvairių priežasčių, gyvenimas jums skyrė šį išbandymą, bet ant vaikų pečių neturi gulti šių skyrybų našta, jie neturėtų būti naudojami kaip įkaitai prieš kitą sutuoktinį, jie turėtų augti girdėdami mamos gerus atsiliepimus apie tėtį, nors jie negyvena kartu, o tėčio gerus žodžius apie mamą. Išsiskyrusiems tėvams tai itin svarbu ir labai sunku, bet jie gali tai padaryti.

Svarbiausias klausimas: kaip turėtume auklėti? Kokią tradiciją šiandien perduoti savo vaikams? Intelektualūs „kritikai“ daugybe būdų užtildė tėvus, siekdami apsaugoti jaunąsias kartas nuo – tikros ar menamos – šeimyninio auklėjimo žalos. Be kitų dalykų, šeima kaltinama autoritarizmu, šališkumu, konformizmu, konfliktus sukeliančia emocine priespauda.

Iš tikrųjų tarp šeimos ir visuomenės atsivėrė plyšys, buvo sulaužytas auklėjimo paktas tarp šeimos ir mokyklos; taigi auklėjimo sandora tarp visuomenės ir šeimos pateko į krizę, nes buvo pakenkta tarpusavio pasitikėjimui. Tai rodo daugelis simptomų. Pavyzdžiui, mokykloje tėvų ir mokytojų santykiai sukompromituoti. Kartais patiriama įtampa ir tarpusavio nepasitikėjimas; žinoma, padariniai tenka vaikams. Kita vertus, pagausėjo vadinamųjų „ekspertų“, kurie imasi tėvų vaidmens net intymiausiais auklėjimo aspektais. Tie „ekspertai“ žino viską apie emocinį gyvenimą, asmenybę ir vystymąsi, teises ir pareigas: jiems aiškūs tikslai, motyvai, technikos. O tėvai tiesiog privalo klausyti, mokytis ir pritaikyti. Kadangi iš tėvų atimamas jų vaidmuo, jie dažnai tampa perdėtai baimingi ir savininkiški, tiek, kad niekuomet neduoda vaikams pastabų: „Vaiko negalima barti.“ Tėvai yra linkę vis labiau pasitikėti tais „ekspertais“, net subtiliausiais ir asmeniškiausiais gyvenimo klausimais, o patys tarsi pasitraukia į kamputį. Taigi šiandienos tėvams kyla pavojus patiems nusišalinti nuo savo vaikų gyvenimo. Tai labai blogai! Šiandien rasime panašių atvejų. Nesakau, kad taip visuomet atsitinka, tačiau tokių atvejų yra. Mokytoja mokykloje pabara vaiką ir parašo pastabą tėvams. Atsimenu asmeninį atsitikimą. Sykį, kai buvau ketvirtoje klasėje, pasakiau negražų žodį mokytojai, o mokytoja, gera moteris, iškvietė mano mamą. Motina kitą dieną pasikalbėjo su mokytoja, po to pakvietė ir mane. Tada mama mokytojos akivaizdoje man aiškino, kad tai, ką padariau, labai negražu, taip neturėčiau elgtis; tačiau mano mama kalbėjo labai švelniai ir paprašė manęs, kad jos akivaizdoje atsiprašyčiau mokytojos. Aš atsiprašiau ir buvau patenkintas, nes tariau sau: istorija gerai pasibaigė. Bet tai buvo tik pirmas jos skyrius! Kai parėjau namo, prasidėjo antrasis skyrius… Įsivaizduokite, jei mokytoja panašiai pasielgtų šiandien, kitą dieną tėvai, abu arba vienas kuris, ateitų jai priekaištauti, nes „ekspertai“ sako, kad vaikų nedera barti. Padėtis pasikeitė! Štai kodėl tėvai neturėtų nusišalinti nuo savo vaikų auklėjimo.

Aišku, kad ši prieiga nėra gera. Ji nėra harmoninga, nėra dialogiška, ir, užuot puoselėjus bendradarbiavimą tarp šeimos ir kitų auklėjimo institucijų, mokyklų, jos supriešinamos.

Kaip patekome į tokią padėtį? Be abejo, tėvai ar, tiksliau sakant, kai kurie praeities auklėjimo modeliai turėjo savo ribotumų, dėl to nekyla abejonių. Tačiau taip pat tiesa tai, kad yra klaidų, kurias leistina daryti tik tėvams, nes jie gali kompensuoti jas tais būdais, kurie niekam kitam neįmanomi. Kita vertus, kaip gerai žinome, gyvenime stinga laiko pasikalbėti, pamąstyti, susitikti. Daugelis tėvų tiesiog „įkalinti“ savo darbe – mama ir tėtis privalo dirbti – taip pat turi kitų rūpesčių, jiems sunku susidoroti su naujais savo vaikų poreikiais ir su šiandienos gyvenimo sudėtingumu, – o jis yra toks, privalome jį priimti tokį, koks yra; tėvai jaučiasi tarsi paralyžiuoti bijodami padaryti klaidą. Tačiau problema neišsprendžiama vien kalbantis. Priešingai, paviršinis „dialogas“ neveda į tikrą minčių ir širdžių susitikimą. Verčiau savęs paklauskime: ar mes stengiamės suprasti, „kur“ iš tikrųjų yra mūsų vaikai savo kelionėje? Ar žinome, kur yra jų siela? O svarbiausia: ar norime žinoti? Ar esame įsitikinę, kad jie iš tikrųjų nelaukia kažko kito?

Krikščionių bendruomenės yra pašauktos palaikyti šeimų auklėjimo misiją, ir jos daro tai pirmiausia Dievo žodžio šviesoje. Apaštalas Paulius primena abipuses tėvų ir vaikų pareigas: „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs“ (Kol 3, 20–21). Visa ko pamatas yra meilė, kuri yra Dievo duota, kuri „nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, <...> visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 5–7). Netgi geriausioms šeimoms reikia palaikymo, reikia daug kantrybės palaikyti vienam kitą! Bet toks yra gyvenimas. Gyvenimas negyvenamas laboratorijoje, bet tikrovėje. Pats Jėzus buvo auklėjamas šeimoje.

Taip pat šiuo atveju Kristaus meilės malonė veda į išsipildymą to, kas įrašyta žmogaus prigimtyje. Kaip daug nuostabių pavyzdžių, kai krikščionys tėvai yra kupini žmogiškosios išminties! Jie parodo, kad deramas auklėjimas šeimoje yra žmonijos stuburas. Jo spindėjimas visuomenėje yra šaltinis, leidžiantis kompensuoti tėvystės bei motinystės spragas, žaizdas ir tuštumas, kurias teko patirti mažiau laimingiems vaikams. Šis spindėjimas gali padaryti tikrus stebuklus. Bažnyčioje šie stebuklai įvyksta kasdien!

Linkiu, kad Viešpats išlietų krikščionių šeimoms jų misijai reikalingo tikėjimo, laisvės ir drąsos. Jeigu bus iš naujo atrastas iškilus šeimyninio auklėjimo vaidmuo, daugelis dalykų pagerės, tiek tikrumą praradusiems tėvams, tiek nusivylusiems vaikams. Laikas, kad tėvai ir motinos grįžtų iš savo tremties – nes jie patys nusišalino nuo vaikų auklėjimo – ir iš naujo pilnatviškai imtųsi savo auklėjamojo vaidmens. Viliamės, jog Viešpats suteiks tėvams šią malonę: nenusišalinti nuo vaikų auklėjimo. Tai gali būti padaryta tik su meile, švelnumu ir kantrybe.