Tęsdamas katechezes šeimos tema, šiandien noriu pakalbėti apie sužadėtuves. Kaip nusako pats žodis, sužadėtuvės susijusios su pasitikėjimu, susipažinimu, patikimumu. Tai susipažinimas su Dievo duodamu pašaukimu, nes santuoka visų pirma yra Dievo kvietimo suvokimas. Žinoma, gražus dalykas, kad šiandien jauni žmonės gali rinktis vienas kitą ir susituokti tarpusavio meilės pagrindu. Tačiau būtent šio ryšio laisvė reikalauja sąmoningos apsisprendimo darnos, ne vien paprastos abipusės traukos arba jausmo, kuris yra momentinis, trumpalaikis… Tai reikalauja kelionės.

Kitais žodžiais tariant, sužadėtuvės yra laikas, kai sužadėtiniai kviečiami darbuotis meilės bare, atlikti darbą, į kurį įsitraukia abu bendrai ir kuris siekia giliai. Čia jie vienas kitą po truputį pažįsta, tai reiškia, kad vyras „sužino“ apie moterį, sužinodamas apie šią moterį, savo sužadėtinę; o moteris „sužino“ apie vyrą, sužinodama apie šį vyrą, savo sužadėtinį. Nenuvertinkime šio mokymosi svarbos: tai yra graži užduotis, jos reikalauja pati meilė, nes tai nėra vien tik nerūpestingos laimės ar nuostabaus jausmo dalykas... Biblijoje pasakojama apie visą kūriniją kaip gražų Dievo meilės darbą. Pradžios knygoje sakoma „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Tik visa užbaigęs, Dievas „ilsėjosi“. Iš šio įvaizdžio mes suprantame, kad Dievo meilė, davusi pradžią pasauliui, nebuvo vien improvizuotas sprendimas. Ne! Tai buvo gražus darbas. Dievo meilė sukūrė konkrečias sąlygas neatšaukiamai, tvirtai ir patvariai sandorai.

Meilės sandora tarp vyro ir moters yra viso gyvenimo sandora, ji negali būti improvizuota, ji nesudaroma vienai dienai. Nėra „ekspres“ santuokos. Meilė reikalauja darbo, keliavimo. Meilės sandora tarp vyro ir moters yra toks dalykas, kurio mokomasi ir kuris yra tobulinamas. Išdrįsiu pasakyti, kad tai yra rankomis sumeistraujama sandora. Du gyvenimus padaryti vienu yra beveik stebuklas – laisvės ir tikėjimu atsidavusios širdies stebuklas. Turbūt turėtume dėl to labiau pasistengti, nes mūsų „jausmų koordinatės“ truputį nuklydo į šalį. Kas nori gauti viską ir tuoj pat, tas taip pat viską palieka atsiradus pirmam sunkumui (ar pirmai progai). Nėra vilties sulaukti pasitikėjimo ir save dovanojančios ištikimybės, jei vyrauja nuostata vartoti meilę kaip tam tikrą „papildą“ dvasinei ir fizinei gerovei palaikyti. Tai ne meilė!

Sužadėtuvės sutelkia valią drauge išlaikyti tai, ko niekuomet negalime nupirkti ar parduoti, išduoti ar apleisti, kad ir kokia būtų viliojanti pagunda. Dievas, kalbėdamas apie sandorą su savo tauta, kartais taip pat remiasi sužadėtuvių sąvoka. Jeremijo knygoje kalbėdamas nuo jo nutolusiai tautai jis primena tą laiką, kai tauta buvo Dievo „sužadėtinė“: „Aš atmenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kai tu mylėjai mane, būdama sužadėtine“ (Jer 2, 2). Ir Dievas ėjo sužadėtuvių keliu. Jis taip pat davė pažadą. Jį girdėjome šios audiencijos pradžioje iš Ozėjo knygos: „Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats“ (Oz 2, 19–20). Viešpats su savo tauta eina ilgą sužadėtuvių kelią. Galiausiai Dievas susituokia su savo tauta Jėzuje Kristuje. Jėzuje jis susituokia su Bažnyčia. Dievo tauta yra Jėzaus Nuotaka. Tačiau koks ilgas tas kelias! Jūs, italai, turite savo literatūros šedevrą apie sužadėtuves – „Sužadėtiniai“. Jauni žmonės privalėtų jį perskaityti. Tai šedevras, pasakojantis istoriją apie sužadėtinius, kuriems tenka daug iškentėti, patirti sunkumų, kol galiausiai jie susituokia. Neatmeskite šio šedevro apie sužadėtuves, jį italų literatūra skiria specialiai jums. Imkite, perskaitykite jį ir pamatysite sužadėtinių grožį, kančią, taip pat ištikimybę.

Bažnyčia savo išmintimi išlaiko skirtumą tarp susižadėjimo ir santuokos – tai nėra tas pats – ypač žvelgiant į šio ištyrimo subtilumą ir gelmę. Būkime atsargūs ir lengva ranka neatmeskime šio mokymo išminties: jis taip pat kyla iš laimingo santuokinio gyvenimo patirties. Galingi kūno simboliai turi raktą į sielą: mes negalime lengvabūdiškai traktuoti kūno ryšių, nepadarydami išliekančių žaizdų dvasiai (plg. 1 Kor 6, 15–20).

Žinoma, šiandienos kultūra ir visuomenė tapo gana abejinga šio žingsnio subtilumui ir rimtumui. Kita vertus, negalima pasakyti, kad būtų didžiadvasiškai žvelgiama į jaunus žmones, kurie yra pasiryžę kurti namų židinį ir svetingai priimti vaikus! Priešingai, dažnai sudaroma tūkstančiai kliūčių, tiek psichologinių, tiek praktinių. Sužadėtuvės yra gyvenimo tarpsnis, kuris turi prinokti kaip vaisius; tai kelias bręstant meilėje, kol atėjus laikui tampa santuoka.

Ikisantuokinio parengimo kursai yra speciali pasirengimo išraiška. Matome daugybę porų, ateinančių į kursus be noro: „Tie kunigai nori, kad lankytume kursus! Kam mums jie? Mes viską žinome…“ Ir kursus lanko atmestinai. Tačiau po to jie būna laimingi ir dėkingi, nes ten rado progą – kartais vienintelę – apmąstyti savo patirtį nebanaliai. Taip, daugelis porų kartu būna jau ilgą laiką, gal ir turėdami intymius santykius, kartais gyvendami kartu, tačiau jie iš tikrųjų nepažįsta vienas kito. Gal skamba keistai, bet patirtis rodo, jog tai tiesa. Todėl reikia iš naujo įvertinti sužadėtuves kaip laiką, kai sužadėtiniai pažįsta vienas kitą ir drauge planuoja. Parengimo santuokai kelias turėtų būti organizuojamas žvelgiant į šią perspektyvą, taip pat remiantis paprastu, bet giliu krikščionių sutuoktinių liudijimu. Čia taip pat dera sutelkti dėmesį į esminius dalykus: Bibliją, iš naujo drauge sąmoningai ją suvokiant; maldą jos liturgine apimtimi, tačiau taip pat „naminę maldą“, kurią dera išgyventi namie; sakramentus, sakramentinį gyvenimą, išpažintį… kai Viešpats ateina ir apsigyvena sužadėtinių poroje ir parengia juos priimti vienas kitą „su Kristaus malone“; taip pat išgyvenant broliškumą su vargšais ir stokojančiaisiais, o tai moko mus gyventi paprastai ir dalytis.

Tam įsipareigodami sužadėtiniai abu auga, ir visa tai parengia juos gražiai švęsti santuoką, kitaip, ne pasaulietiškai, bet krikščioniškai. Apsvarstykime mūsų girdėtus Dievo žodžius, kai jis kalba savo tautai kaip sužadėtinis būsimai sužadėtinei: „Susižadėsiu su tavimi amžinai, susižadėsiu su tavimi teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Susižadėsiu su tavimi ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats“ (Oz 2, 19–20). Tegu kiekviena sužadėtinių pora apie tai pamąsto ir vienas kitam tepasako: „Patikiu tau save kaip savo sužadėtinei, patikiu tau save kaip savo sužadėtiniui.“ Išlaukite šio momento. Tai keliavimas lėtai einant pirmyn, tačiau tai brendimo kelias. Šios kelionės žingsnių nedera skubinti. Brendimo keliu keliaujama žingsnis po žingsnio.

Sužadėtuvių kelias gali iš tikrųjų tapti iniciacija, į ką? Į nuostabą! Tai nuostaba dėl dvasinių dovanų, kuriomis Viešpats per Bažnyčią praturtina naujos šeimos, pasirengusios gyventi jo palaiminimais, horizontą. Dabar kviečiu jus melstis šventajai Nazareto Šeimai: Jėzui, Juozapui ir Marijai. Melsti, kad šeima atliktų šią pasirengimo kelionę, melstis už sužadėtinius. Visi drauge melskimės Dievo Motinai sukalbėdami „Sveika, Marija“ maldą už visus sužadėtinius, kad jie galėtų suvokti šios kelionės santuokos link grožį. [Sveika, Marija…]

Sužadėtinių poroms, esančioms šioje aikštėje, linkiu geros sužadėtuvių kelionės!