Tęsiame katehezes apie šeimą, ir šioje katechezėje norėčiau kalbėti apie visų šeimų gyvenimui bendrą aspektą, būtent apie ligą. Tai mūsų trapumo patirtis, kurią išgyvename daugiausia namie nuo vaikystės, po to ypač senyvame amžiuje atsiradus negalavimams. Šeimyninių ryšių aplinkoje mūsų mylimų žmonių liga yra „dar labiau“ išgyvenama dėl kančios ir nerimo. Būtent meilė leidžia mums jausti tą „labiau“. Dažnai tėčiui ar mamai sunkiau išgyventi sūnaus ar dukros ligą negu savo. Galima sakyti, kad šeima visuomet buvo artimiausia „ligoninė“. Dar ir šiandien daugelyje pasaulio šalių ligoninė skirta nedaugeliui privilegijuotųjų ir dažnai būna labai toli. Būtent mama, tėtis, broliai, seserys, močiutės garantuoja slaugą ir padeda pagyti.

Evangelijose daugelyje vietų pasakojama apie Jėzaus susitikimą su ligoniais ir jo uolumą juos gydant. Jis viešai prisistato kaip tas, kuris kovoja su liga ir atėjo išgelbėti žmogaus nuo visokio blogio – nuo dvasios ir nuo kūno blogio. Tik ką skaityta scena iš Evangelijos pagal Morkų yra jaudinanti. Joje sakoma: „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų buvo sugabenti visi ligoniai ir demonų apsėstieji“ (Mk 1, 32). Galvodamas apie šiandienos didmiesčius svarstau, kur yra tos durys, prie kurių būtų galima atnešti ligonius viliantis, kad jie bus išgydyti! Jėzus niekuomet neatsisakė jais pasirūpinti. Niekada nepraėjo pro šalį, nenusuko savo veido. Kai tėvas ar motina, ar tiesiog draugai atnešdavo ligonį, kad paliestų ar išgydytų, Jėzus nedvejodavo; gydymui teikė pirmenybę prieš įstatymą, net tokį šventą dalyką kaip šabo poilsis (Mk 3, 1–6). Įstatymo mokytojai priekaištavo Jėzui, nes jis gydydavo šabo dieną, darė gera per šabą. Jėzaus meilė reiškė dovanoti sveikatą, daryti gera: tai visuomet yra prioritetas!

Jėzus siunčia savo mokinius atlikti to paties darbo ir duoda jiems galią gydyti, kitais žodžiais tariant, artintis prie ligonių ir iki galo jais rūpintis (plg. Mt 10, 1). Turime nuolat atminti, ką jis sako mokiniams epizode apie nuo gimimo aklą vyrą (Jn 9, 1–5). Mokiniai – prieš juos yra aklasis! – ginčijasi, kas nusidėjo, jis ar jo tėvai, kad gimė aklas, kas nulėmė jo aklumą. Viešpats aiškiai sako: nei jis, nei jo tėvai; jis yra aklas, kad jame apsireikštų Dievo darbai. Ir jis jį išgydo. Štai Dievo šlovė! Tokia yra Bažnyčios užduotis! Padėti ligoniams, nepasiklysti apkalbose, visuomet padėti, paguosti, palengvinti, būti arti ligonio; tokia yra užduotis.

Bažnyčia kviečia nuolat melstis už ligos ištiktus mūsų artimuosius. Niekuomet neturi pristigti maldos už ligonius. Priešingai, privalome daugiau melstis, tiek asmeniškai, tiek bendruomenėje. Apmąstykime Evangelijos epizodą apie kanaanietę moterį (plg. Mt 15, 21–28). Ji yra pagonė, nepriklauso Izraelio tautai. Tačiau ši pagonė meldžia Jėzų išgydyti jos dukterį. Išbandydamas jos tikėjimą, Jėzus iš pradžių atsako šiurkščiai: „Negaliu. Pirmiausia turiu galvoti apie Izraelio avis.“ Moteris nepasiduoda – motina, prašydama pagalbos savo vaikui, niekada nepasiduoda; mes visi žinome, kad motinos kovoja už savo vaikus – ir ji atsako: „Net šunyčiams ką nors duoda, kai šeimininkai pavalgo!“; tuo tarsi sakytų: „Laikyk mane bent jau šunyčiu!“ O Jėzus jai atsako: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15, 28).

Net šeimoje susidūrus su liga kyla sunkumų dėl žmogiškojo silpnumo. Tačiau apskritai ligos laikotarpiai stiprina šeimos ryšius. Galvoju apie tai, kaip svarbu nuo mažens mokyti vaikus solidarumo su ligoniais. Toks auklėjimas, kai stengiamasi apsaugoti nuo jautrumo žmogaus ligai, užkietina širdį. Tai tarsi „nuskausmina“ vaikus kitų kančiai, daro juos neįgalius stoti kančios akivaizdon ir išgyventi ribinę patirtį. Labai dažnai matome vyrą ar moterį ateinant į darbą išvargusiu veidu. Paklausus, kas atsitiko, nuskamba atsakymas: „Miegojau tik dvi valandas, nes namie pamainomis keičiamės budėdami prie mūsų mergaitės ar berniuko, senelio ar močiutės.“ O darbo diena tęsiasi. Tai didvyriški darbai, tai šeimų heroizmas! Tai paslėpti didvyriški darbai, įgyvendinami švelniai ir drąsiai kuriam nors šeimoje susirgus.

Mūsų brangiausių ir švenčiausių artimųjų silpnumas ir kančia mūsų vaikams ir anūkams gali būti gyvenimo mokykla – svarbu mokyti vaikus, anūkus suprasti šį artumą šeimoje ištikus ligai, – ir jie tai suvokia, kai liga lydima malda ir jautriu bei dėmesingu namiškių artumu. Krikščionių bendruomenė žino, kad šeima, patirianti ligos išbandymą, neturi būti palikta viena likimo valiai.

Turime dėkoti Viešpačiui už tas gražias bažnytinės brolystės patirtis, padedančias šeimoms išgyventi skausmo ir kančios sunkius momentus. Šis krikščioniškas šeimų artumas tarpusavyje yra tikras lobis parapijai; tai išminties lobis, pagelbėjantis šeimoms sunkiais momentais suvokti Dievo Karalystę geriau nei daugybė kalbų! Tai Dievo glamonės.