Tęsdami katechezes apie šeimą šiandien tiesiogiai semiamės įkvėpimo iš evangelisto Luko papasakoto epizodo, kurį ką tik girdėjome (plg. Lk 7, 11–15). Tai labai jaudinanti scena, parodanti Kristaus užuojautą kenčiantiesiems, šiuo atveju našlei, praradusiai savo vienintelį sūnų, – ji taip pat rodo Jėzaus galią mirčiai.

Mirtis yra patirtis, tenkanti visoms šeimoms be jokios išimties. Ji yra gyvenimo dalis; tačiau mirtis, palietusi šeimos narius, niekada neatrodo natūrali. Tėvams išgyventi savo vaikų mirtį ypač skaudu; tai prieštarauja šeimą įprasminančių santykių pamatinei prigimčiai. Sūnaus ar dukters praradimas yra tarsi laiko sustabdymas: atsiveria praraja, praryjanti tiek praeitį, tiek ateitį. Mirtis, pasiglemžianti mažą vaiką ar jaunuolį, nušluoja pažadus, dovanas ir aukas, iš meilės džiaugsmingai paaukotas gyvybei, kurią pagimdėme. Tėvai dažnai ateina į Mišias Šv. Mortos namuose su sūnaus, dukros – kūdikio, mergaitės ar berniuko – nuotrauka ir sako man: „Jis iškeliavo, ji iškeliavo.” Jų veidai sklidini sielvarto. Mirtis mus paliečia, o savo vaiko mirtis mus paliečia labai giliai. Visa šeima tarsi suparalyžiuojama, lieka be žado. Panašiai kenčia ir vaikas, netekęs vieno ar abiejų savo tėvų. Jis klausia: „Kur mano tėtis? Kur mama?“ – „Danguje.“ „O kodėl aš negaliu jo pamatyti?“ Šis klausimas atskleidžia vieno likusio vaiko širdyje kylančią baimę. Jame atsiverianti apleistumo tuštuma dar labiau gąsdinanti, nes dėl patirties stokos jis nesugeba „įvardyti to, kas įvyko“. „Kada tėtis sugrįš? Kada mama sugrįš?“ Ką atsakyti kenčiančiam vaikui? Tokia yra mirtis šeimoje.

Šiais atvejais mirtis yra tarsi šeimos gyvenime atsivėrusi juodoji skylė, kurios negalime niekaip paaiškinti. Kartais net apkaltiname Dievą. Daugybė žmonių – aš juos suprantu – pyksta ant Dievo ir piktžodžiauja: „Kodėl pasiėmei mano sūnų, mano dukrą? Nėra jokio Dievo, Dievas neegzistuoja! Kodėl jis taip padarė?“ Tokius dalykus dažnai girdime. Tačiau šis pyktis yra tai, kas kyla iš didžiulio skausmo apimtos širdies. Sūnaus ar dukros, tėvo ar motinos praradimas yra didžiulis sielvartas. Šeimose tai nuolat vyksta. Šiais atvejais, kaip jau sakiau, mirtis yra tarsi skylė. Tačiau fizinė mirtis turi „bendrininkus“, kurie yra net blogesni už ją pačią: tai neapykanta, pavydas, puikybė, godumas; trumpai tariant, tai pasaulio nuodėmė, kuri prisideda prie mirties, daro ją dar skausmingesnę ir neteisingesnę. Šeimyniniai ryšiai atrodo kaip iš anksto nulemtos ir bejėgės aukos prieš tuos mirties pagalbininkus, veikiančius žmonijos istorijoje. Pagalvokime apie tą absurdišką` „normalumą“, kai tam tikrose vietose ir tam tikru metu žmonių neapykantos bei abejingumo išprovokuoti įvykiai dar padidina mirties siaubą. Teapsaugo mus Viešpats, kad su tuo neapsiprastume!

Dievo tautoje dėl Jėzaus dovanotos užuojautos malonės daugelis šeimų savo veiksmais įrodo, kad mirtis neturi paskutinio žodžio: tai yra tikras tikėjimo aktas. Kiekvieną kartą, kai šeima gedi – net jei tas gedėjimas labai baisus, – ji randa stiprybės išlaikyti tikėjimą ir meilę, vienijančią mus su tais, kuriuos mylime, ir taip jau užbėgama už akių mirčiai, kad ji visko nepasiglemžtų. Mirties tamsybė turi būti pasitinkama dar intensyvesne meilės pastanga. Vakaro maldoje šaukiamės: „Viešpatie, apšviesk mano tamsybes.“ Viešpaties prisikėlimo šviesoje – o jis neapleidžia nė vieno, kuriuos jam Tėvas pavedė, – galime, pasak apaštalo Pauliaus, išrauti mirties geluonį (1 Kor 15, 55); Mes galime jai užkirsti kelią, kad ji neužnuodytų gyvenimo, nenutrauktų mūsų meilės ryšių, neįstumtų mūsų į tamsiausią tuštumą.

Šiame tikėjime galime paguosti vienas kitą, žinodami, kad Viešpats kartą visiems laikams nugalėjo mirtį. Mūsų mylimieji neprarasti nebūties tamsybėje: viltis laiduoja mums, kad jie yra gerose ir stipriose Dievo rankose. Meilė yra stipresnė už mirtį. Taigi turime eiti tuo keliu ugdydami meilę, ją stiprindami, ir meilė apsaugos mus iki tos dienos, kai bus nušluostyta kiekviena ašara, kai „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4). Jeigu leisimės palaikomi šio tikėjimo, gedėjimo patirtis gali net sustiprinti šeimos ryšius, naujai atverti kitų šeimų skausmui, kildinti naują brolystę su šeimomis, gimusiomis ir atgimusiomis viltyje. Gimti ir atgimti viltyje – tai duoda tikėjimas.

Norėčiau pabrėžti paskutinę šiandien girdėtos Evangelijos frazę (plg. Lk 7, 11–15). Jėzus grąžino gyvybę jaunuoliui, vieninteliam našlės sūnui. Evangelija apie tai sako: „Jėzus atidavė jį motinai.” Tai yra mūsų viltis! Visus mūsų iškeliavusius mylimuosius Viešpats grąžins mums, ir būsime drauge su jais. Ši viltis nenuvilia! Gerai įsiminkime šį Jėzaus veiksmą: „Jėzus atidavė jį motinai.“ Viešpats tai padarys su visais mūsų artimaisiais šeimoje.

Šis tikėjimas apsaugo mus nuo nihilistinio požiūrio į mirtį, taip pat nuo melagingų pasaulio paguodų, kad krikščioniškoji tiesa „išvengtų pavojaus susimaišyti su įvairiausiomis mitologijomis“ ir nepasiduotų senųjų ar šiuolaikinių prietarų pagundoms (Benediktas XVI. Žodis per Viešpaties angelo maldą 2008 m. lapkričio 2 d.). Šiandien būtina, kad ganytojai ir visi krikščionys konkretesniu būdu išreikštų tikėjimą, susidūrę su gedulo patirtimi šeimoje. Negalima neigti jų teisės verkti – gedėdami turime verkti, – Jėzus taip pat „pravirko“ ir „labai susigraudino“ dėl jo mylimoje šeimoje išgyvenamo gedulo (plg. Jn 11, 33–37). Galime pasitelkti paprastą ir stiprų liudijimą daugelio šeimų, kurios labai sunkiame mirties perėjime gebėjo įžvelgti tikrą nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties perėjimą su jo neatšaukiamu mirusiųjų prisikėlimo pažadu. Dievo meilės darbas yra stipresnis už mirties padarinius. Šią meilę, būtent šią meilę, turime pasitelkti kaip veiklią savo tikėjimo „bendrininkę“! Atsiminkime Jėzaus veiksmą – „Jėzus atidavė jį motinai“. Jis tai padarys su visais mūsų artimaisiais ir su mumis, kai mes vėl susitiksime, kai mumyse bus galutinai nugalėta mirtis. Ji buvo nugalėta Jėzaus kryžiumi. Jėzus mus vėl suburs šeimoje!