Šioje katechezėje vėl tęsiame mūsų mąstymus apie šeimą. Praėjusį kartą kalbėjome apie šeimas, sužeistas dėl sutuoktinių tarpusavio supratimo stokos; šiandien norėčiau sutelkti dėmesį į kitą tikrovę: kaip galime pasirūpinti tais žmonėmis, kurie, nepataisomai suirus santuokiniam ryšiui, sudarė naują sąjungą.

Bažnyčia gerai žino, jog tokia situacija yra priešinga krikščioniškajam sakramentui. Tačiau Bažnyčios mokytojiškas žvilgsnis visuomet kyla iš jos motiniškos širdies – iš Šventosios Dvasios gaivinamos širdies, kuri visuomet trokšta žmonių gėrio ir išganymo. Todėl Bažnyčia „dėl tiesos meilės turi gerai orientuotis ir suprasti padėtį“. Taip rašė šv. Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris consortio (84), kaip pavyzdį pateikdamas skirtumą tarp tų, kuriems buvo primestas atsiskyrimas, ir tų, kurie jį sukėlė. Reikia tai skirti.

Kai žvelgiame į tuos naujus ryšius mažų vaikų akimis, – o vaikai gerai įsižiūri – dar geriau matome skubų poreikį ugdyti mūsų bendruomenėse tikro priėmimo nuostatą žmonių, gyvenančių tokiose situacijose, atžvilgiu. Todėl svarbu, kad bendruomenės stilius, jos kalba, nuostatos visuomet išreikštų dėmesingumą žmonėms, pradedant nuo vaikų. Būtent jie labiausiai kenčia esant tokiai situacijai. Kaip galime siūlyti toms šeimoms daryti viską auklėjant vaikus krikščioniškajam gyvenimui ir duoti įtikinamo bei praktikuojamo tikėjimo pavyzdį, – jeigu juos laikome atokiai nuo bendruomenės gyvenimo, tarsi jie būtų ekskomunikuoti? Reikia elgtis taip, kad neuždėtume papildomų naštų prie tų, kurias vaikai tose situacijose ir taip turi nešti! Deja, tų vaikų ir jaunuolių yra iš tikro daug. Svarbu, kad jie suvoktų, jog Bažnyčia yra kaip dėmesinga motina, visuomet pasirengusi išklausyti ir susitikti.

Šiais dešimtmečiais Bažnyčia iš tikrųjų nebuvo nei nejautri, nei tingi. Kadangi šis klausimas buvo ganytojų nuodugniai nagrinėjamas, vadovaujant ir patvirtinant mano pirmtakams, buvo geriau suvokta, kad būtina broliškai ir dėmesingai – su meile ir tiesa – priimti tuos pakrikštytuosius, kurie, suirus sakramentinei santuokai, gyvena naujoje bendro gyvenimo sąjungoje. Šie žmonės jokiu būdu nėra ekskomunikuoti; jie nėra ekskomunikuoti! Nieku gyvu nedera jų taip traktuoti; jie ir toliau priklauso Bažnyčiai.

Popiežius Benediktas XVI kalbėjo šiuo klausimu ragindamas įdėmiai ištirti ir išmintingai palydėti per sielovadą, žinodamas, kad nėra „paprastų receptų“ (plg. Kalba VII Pasaulio šeimų susitikime Milane 2012 m. birželio 2 d., atsakymas Nr. 5). Todėl ganytojai pakartotinai ragino bendruomenes atvirai ir nuosekliai rodyti pasirengimą juos priimti ir padrąsinti, kad jie išgyventų ir vis labiau stiprintų savo priklausomybę Kristui ir Bažnyčiai per maldą, Dievo žodžio klausymą, dalyvavimą liturgijoje, krikščioniškąjį vaikų ugdymą, artimo meilę ir tarnavimą vargšams, angažavimąsi dėl teisingumo ir taikos.

Biblinis Gerojo Ganytojo įvaizdis (Jn 10, 11–18) apibendrina Jėzaus iš Tėvo gautąją misiją: už avis atiduoti gyvybę. Ši nuostata yra pavyzdys taip pat Bažnyčiai, kuri priima savo vaikus kaip motina, kuri atiduoda už juos savo gyvybę. „Bažnyčia pašaukta būti visada atvirais Tėvo namais.“ Negali durys būti uždarytos! Jokių durų užvėrimų! „Visi kokiu nors būdu gali dalyvauti bažnytiniame gyvenime, visi gali tapti bendruomenės dalimi <...>. Bažnyčia yra <...> Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su jo varganu gyvenimu“ (Evangelii gaudium, 47).

Panašiai ir visi krikščionys šaukiami sekti Gerąjį Ganytoją. Pirmiausia krikščionių šeimos gali su juo bendradarbiauti, besirūpindamos sužeistomis šeimomis, drauge su jomis eidamos bendruomenės tikėjimo keliu. Tegul kiekvienas daro tai, kas nuo jo priklauso, priimdamas Gerojo Ganytojo nuostatą, – jis pažįsta kiekvieną savo avį ir nė vienos jų neatskiria nuo savo begalinės meilės.