Šiandien pradedame trumpą apmąstymų ciklą, apimantį tris aspektus, apibūdinančius šeimos gyvenimo ritmą: šventės, darbo ir maldos.

Pradėkime nuo šventės. Šiandien kalbėsime apie šventę. Iš karto sakome, kad šventė yra Dievo išradimas. Atsimename skaitytą pasakojimo apie kūrimą pabaigą iš Pradžios knygos: „Septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų“ (Pr 2, 2–3). Dievas mus moko, kaip svarbu skirti laiko kontempliuoti tai, kas buvo gerai padaryta darbo metu, ir tuo pasidžiaugti. Kalbu apie darbą ne tik kaip apie profesiją ar amatą, bet ir platesne prasme – visokį veikimą, per kurį mes, vyrai ir moterys, galime bendradarbiauti kūrybiniame Dievo darbe.

Taigi šventė nėra tinginiavimas fotelyje ar pasinėrimas į kvailas pramogas. Ne, šventė pirmiausia yra pilnas meilės ir dėkingumo žvilgsnis į gerai atliktą darbą; mes švenčiame darbą. Taip pat ir jūs, jaunavedžiai, švenčiate gražaus sužadėtuvių laikotarpio darbą: tai yra gražu! Tai laikas žvelgti į augančius vaikus ar anūkus ir galvoti: kaip tai gražu! Tai laikas žvelgti į savo namus, į bičiulius, kuriuos pasikviečiame į svečius, į bendruomenę, kuri mus supa, ir galvoti: tai geri dalykai! Dievas taip darė sukūręs pasaulį. Jis ir toliau tai daro, nes Dievas nuolat kuria, taip pat ir šiuo momentu!

Šventė gali sutapti su sunkiomis ar skausmingomis aplinkybėmis, ji švenčiama „jaučiant gumulą gerklėje“. Tačiau ir tokiais atvejais prašome Dievą jėgų, kad ji visiškai neprarastų prasmės. Jūs, mamos ir tėčiai, gerai tai žinote: kaip dažnai iš meilės vaikams jūs gebate nuryti rūpesčius, kad jie galėtų gerai išgyventi šventę ir džiaugtis geru gyvenimo skoniu! Kiek daug tame yra meilės!

Taip pat darbo aplinkoje – neapleisdami pareigų! – galime kai kada įsileisti šventės prošvaistę: paminėdami gimtadienį, santuoką, vaiko gimimą, atsisveikindami su bendradarbiu ar priimdami naują… Tai yra svarbu. Svarbu švęsti. Tai šeimyniško artumo momentai veikiant gamybinei mašinai... Mus visa tai gerai veikia!

Tačiau tikrasis šventės laikas pertraukia profesinį darbą ir yra šventas, nes primena vyrui ir moteriai, kad jie sukurti panašūs į Dievą, kuris nėra darbo vergas, bet Viešpats, todėl ir mes niekuomet neturime būti darbo vergai, bet jo „viešpačiai“. Dėl šio dalyko yra įsakymas, įsakymas, saistantis visus be išimties! Tačiau žinome, kad yra milijonai darbo vergų, vyrų, moterų ir net vaikų! Mūsų laikais yra vergų, jie yra išnaudojami, darbo vergai, ir visa tai yra priešinga Dievui, prieštarauja žmogaus orumui! Ekonominio pelno ir technologinio efektyvumo perdėtas akcentavimas kelia grėsmę žmogiškam gyvenimo ritmui, nes gyvenimas turi savo žmogiškąjį ritmą. Poilsio, ypač sekmadienio poilsio, laikas mums skirtas, kad galėtume džiaugtis tuo, kas negaminama ir nevartojama, kas neperkama ir neparduodama. Tačiau matome, kad pelno ir vartojimo ideologija kėsinasi praryti net šventę: ji taip pat kartais prilyginama „verslui“, būdui uždirbti pinigus ir juos išleisti. Tačiau ar dėl to dirbame? Vartotojiškas godulys, vedantis į švaistymą, yra pavojingas virusas, kuris, be kita ko, galiausiai sukelia dar didesnį nuovargį. Tai kenkia tikram darbui ir išsekina gyvenimą. Nereguliarus šventimo ritmas reikalauja aukų, ir dažnai tai būna jauni žmonės.

Galiausiai šventimo laikas yra šventas, nes Dievas jame gyvena ypatingu būdu. Sekmadienio Eucharistija į šventę įneša visą Jėzaus Kristaus malonę: jo buvimą, jo meilę, jo auką, tai, kad jis mus buria į bendruomenę ir būna su mumis. Drauge visokia tikrovė įgyja pilnutinę prasmę: darbas, šeima, kasdieniai džiaugsmai ir vargai, taip pat kančia ir mirtis; visa tai perkeičiama Kristaus malonės.

Šeima apdovanota ypatingu gebėjimu suprasti tikrąją šventinio laiko vertę, jį orientuoti ir išlaikyti. Kokios gražios šventės šeimoje, jos nuostabiai gražios! Ypač sekmadieniai. Neatsitiktinai šventės, kuriose yra vietos visai šeimai, būna labiausiai pavykusios!

Tikėjimo akimis regimas šeimos gyvenimas pasirodo esąs geresnis, palyginti su vargais, kuriuos jis kainuoja. Jis mums pasirodo kaip paprastumo šedevras, kuris yra gražus būtent todėl, kad nėra dirbtinis, nėra melagingas, bet galintis apimti visus gyvenimo aspektus. Tai mums pasirodo kaip „labai gera“, kaip pasakė Dievas, pabaigęs kurti vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 31). Taigi šventė yra brangi Dievo dovana; tai brangi dovana, kurią Dievas padarė žmonijos šeimai: nepagadinkime jos!