Apmąstę, kaip šeimoje išgyvenamas šventimo ir darbo laikas, dabar pasvarstykime apie maldos laiką. Dažniausiai girdimas krikščionių nusiskundimas siejamas su laiku: „Turėčiau melstis daugiau… Norėčiau, bet dažnai neturiu laiko.“ Tokius dalykus girdime visą laiką. Šis apgailestavimas iš tikrųjų nuoširdus, nes žmogaus širdis visuomet trokšta maldos, netgi jam nesuvokiant; jei širdis to neranda, neturi ramybės. Tačiau norėdami ją rasti, turime savo širdyje puoselėti karštą Dievo meilę, nuoširdžią meilę.

Užduokime sau labai paprastą klausimą. Gera tikėti Dievą visa širdimi, gera viltis, kad jis mums padės užklupus sunkumams, gera jausti pareigą jam dėkoti. Visa tai yra teisinga. Tačiau ar mylime Dievą, bent truputį? Ar mintis apie Dievą jaudina, kelia mums nuostabą, vidujai mus paliečia?

Pamąstykime, kaip suformuluotas didysis Įsakymas, kuriuo grindžiami visi kiti: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5; plg. Mt 22, 37). Šioje formuluotėje vartojama intensyvi meilės kalba, ji nukreipta į Dievą. Čia visų pirma buvoja maldos dvasia. Ir jei ji ten buvoja, buvoja visą laiką ir niekuomet mūsų neapleidžia. Gal galime mąstyti apie Dievą kaip apie glamonę, kuri išlaiko mus gyvus, pirmiau kurios nėra nieko? Glamonę, nuo kurios niekas, net mirtis negali mūsų atskirti? Ar mąstome apie Jį tik kaip apie didžią Būtį, visus dalykus sutvėrusį Visagalį, Teisėją, kontroliuojantį kiekvieną veiksmą? Žinoma, visa tai teisinga. Tačiau tik tuomet, kai Dievas yra meilė, viršijanti visus mūsų jausmus, anų žodžių prasmė įgyja pilnatvę. Tuomet jaučiamės laimingi, net jei ir truputį sutrikę, nes Jis apie mus galvoja, o pirmiausia mus myli! Argi tai nėra įspūdinga? Ar neįspūdinga, kad Dievas glamonėja mus su tėviška meile? Tai taip gražu! Galėtų tiesiog leistis būti pažįstamas kaip Aukščiausia Būtis, duoti įsakymus ir laukti rezultatų. Tačiau Dievas padarė ir daro nepalyginamai daugiau. Jis mus lydi gyvenimo kelyje, mus saugo ir myli.

Jei meilė Dievui neuždega liepsnos, maldos dvasia nesušildo laiko. Galime melsdamiesi gausinti žodžių, kaip, pasak Jėzaus, daro „pagonys“; arba atlikti ritualus „kaip fariziejai“ (plg. Mt 6, 5. 7). Širdis, kurioje gyvena meilė Dievui, malda paverčia taip pat bežodę mintį, prašymą priešais šventą paveikslą, ar bažnyčios pusėn pasiųstą bučinį. Gražu, kai mamos moko savo mažus vaikus siųsti bučinius Jėzui ar Dievo Motinai. Kiek daug čia švelnumo! Tokiais momentais vaiko širdis tampa maldos vieta. Ir tai yra Šventosios Dvasios dovana. Niekuomet nepamirškime prašyti tos dovanos kiekvienam iš mūsų! Dievo Dvasia turi savitą būdą ištarti mūsų širdyje „Aba“ – „Tėve“, moko mus ištarti „Tėve“ taip, kaip Jėzus, tuo būdu, kurio patys niekuomet nerastume (plg. Gal 4, 6). Būtent šeimoje mokomės prašyti šios Dvasios dovanos ir ją vertinti. Jei išmoksti tai ištarti taip pat spontaniškai kaip „tėti“, „mama“, išmoksti to visam laikui. Tuomet visas šeimyninio gyvenimo laikas apgaubiamas Dievo meilės įsčiomis ir savaime ieško laiko maldai.

Gerai žinome, kad šeimos laikas yra komplikuotas ir užgrūstas, pilnas užsiėmimų ir rūpesčių. Jo visuomet per maža, jo niekuomet nepakanka, tiek daug reikia nuveikti. Tie, kurie turi šeimą, greitai išmoksta spręsti lygtį, su kuria nesusidoroja net didieji matematikai: per dvidešimt keturias valandas nuveikti dvigubai daugiau! Yra mamų ir tėčių, kurie už tai pelnytų Nobelio premiją. 24 valandas jie paverčia 48: nežinau kaip, bet pasistengia ir padaro! Šeimoje yra tiek daug darbo!

Maldos dvasia grąžina laiką Dievui, ištrūksta iš gniaužtų tokio gyvenimo, kuriame nuolat stinga laiko, atranda būtinų dalykų ramybę ir iš naujo randa nelauktų dovanų džiaugsmą. Čia geros vadovės yra dvi seserys, Morta ir Marija, apie kurias pasakojama tik ką girdėtoje Evangelijoje; jos iš Dievo išmoko darnaus šeimos gyvenimo ritmo: šventės grožio, ramaus darbo, maldos dvasios (plg. Lk 10, 38–42). Jų mylimo Jėzaus apsilankymas buvo joms šventė. Tačiau vieną dieną Morta išmoko, kad svetingumo darbas, nors labai svarbus, nėra viskas, o klausytis Viešpaties, kaip darė Marija, tikrai esminis dalykas, „geriausia laiko dalis“. Malda kyla iš Jėzaus klausymosi, Evangelijos skaitymo. Neužmirškite kasdien paskaityti Evangelijos ištrauką.

Malda kyla iš artimo ryšio su Dievo žodžiu. Ar mūsų šeimoje yra tas artimas ryšys? Ar turime namie Evangeliją? Ar kartais ją atskleidžiame, kad paskaitytume drauge? Ar apmąstome ją melsdamiesi rožinį? Šeimoje skaitoma ir apmąstoma Evangelija yra kaip visus maitinanti gera duona. O ryte ir vakare sėsdami prie stalo mokykimės drauge pasimelsti, labai paprastai: tai Jėzus pas mus ateina, kaip ateidavo į Mortos, Marijos ir Lozoriaus šeimą. Vienas dalykas labai rūpi mano širdžiai. Miestuose yra vaikų, kurie nemoka persižegnoti! Tu, mama, tėti, išmokyk vaiką melstis, padaryti kryžiaus ženklą: tai graži užduotis mamoms ir tėčiams!

Šeimos maldoje, jos svarbiais momentais ir užklupus sudėtingoms situacijoms esame patikėti vieni kitiems, kad kiekvienas iš mūsų šeimoje būtų saugomas Dievo meilės.