Tęsdami šeimos katechezes šiame galutiniame etape atkreipkime savo žvilgsnį į tai, kokiu būdu šeima išgyvena atsakomybę dalytis tikėjimu, perduoti tikėjimą tiek savo viduje, tiek į išorę.

Pirmiausia ateina mintis apie keletą Evangelijos vietų, kurios iš pažiūros supriešina šeimos ryšius ir sekimą Kristumi. Pavyzdžiui, tie stiprūs žodžiai, kuriuos visi žinome ir esame girdėję: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt 10, 37–38).

Žinoma, šiais žodžiais Jėzus nesiekia panaikinti ketvirtojo įsakymo. Jis, svarbu pabrėžti, yra pirmasis iš didžiųjų įsakymų apie žmonių santykius. Pirmieji trys susiję su Dievu, o šitas kalba apie santykį su žmonėmis. Neturėtume manyti, kad Kanoje padaręs stebuklą jaunavedžiams, pašventinęs vyro ir moters santuokos ryšį, grąžinęs sūnus ir dukteris šeimos gyvenimui Viešpats mus ragintų būti nejautrius šiems ryšiams! Tai joks paaiškinimas. Priešingai, patvirtindamas tikėjimo į Dievą pirmenybę, Jėzus neranda tinkamesnio palyginimo už šeimos ryšius. Negana to, tie patys šeimyniniai ryšiai, išgyvenami drauge su tikėjimo ir meilės Dievui patirtimi, būna perkeičiami ir „pripildomi“ didesnės prasmės, įgalinami pranokti save, kurti tėvystę bei motinystę ir priimti kaip brolius ir seseris taip pat tuos, kurie nušalinti nuo bet kokių ryšių. Vieną dieną Jėzus pranešusiesiems, kad jo motina ir broliai jo ieško lauke, atsako: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 34–35).

Emocinė branda, kuri nei perkama, nei parduodama, yra geriausia šeimos dvasios dovana. Būtent šeimoje mokomės augti emocinio brandumo atmosferoje. Ten išmokstama šios „gramatikos“, kitaip jos išmokti labai sunku. Būtent per šią kalbą Dievas leidžiasi būti visiems suprantamas.

Kvietimas šeimos ryšius susieti su tikėjimo klusnumu ir Viešpaties sandora jų nesumenkina. Priešingai, apsaugo, išlaisvina nuo savanaudiškumo, sergėja nuo degradacijos, išgelbėja juos mirtimi nesibaigiančiam gyvenimui. Žmogiškuosius santykius ženklinantis šeimyninis stilius yra palaiminimas tautoms: jis vėl grąžina žemei viltį. Kai šeimyniniai jausmai leidžiasi perkeičiami į Evangelijos liudijimą, jie išgali neįsivaizduojamus dalykus ir padaro Dievo darbus apčiuopiamus: darbus, kuriuos Dievas nuveikia istorijoje, kaip Jėzus darė sutiktiems vyrams, moterims ir vaikams. Viena šypsena, stebuklingai išlaisvinanti iš nevilties apleistą vaiką, kuris iš naujo pradeda gyventi, paaiškina Dievo veikimą pasaulyje geriau negu tūkstančiai teologinių traktatų.

Vyras ir moteris, gebantys rizikuoti ir pasiaukoti dėl svetimo – ne savo – vaiko, paaiškina meilės dalykus geriau už bet kokį mokslininką. Kur yra tokie šeimyniniai meilės ryšiai, ten taip pat iškyla šie nuoširdūs gestai, jie iškalbingesni už žodžius. Meilės gestai... Tai mus verčia susimąstyti.

Šeima, atsiliepianti į Jėzaus kvietimą, vėl perduoda pasaulio tvarkymą vyro ir moters sandorai su Dievu. Pamąstykite, kaip šiandien plėtoti šį liudijimą. Įsivaizduokime, kad istorijos vairas (visuomenės, politikos, ekonomikos) patikimas – pagaliau! – vyro ir moters sandorai, kad jie vairuotų jį nukreipę savo žvilgsnius į ateinančias kartas. Žemės ir namų, ekonomikos ir darbo klausimai atrodytų visiškai kitaip!

Jeigu – pradėdami nuo Bažnyčios – sutelksime pagrindinį dėmesį į šeimą, kuri klausosi Dievo žodžio ir pagal jį gyvena, tapsime tarsi Kanos vestuvių gerasis vynas, iškilsime kaip Dievo raugas!

Iš tikrųjų šeimos sandora su Dievu šiandien kviečiama atsispirti bendruomenės virtimui dykuma šiandienos mieste. Meilės ir šypsenos stygius pavertė mūsų miestus dykumomis. Tiek daug pramogų, tiek daug visko, kas padeda praleisti laiką, mėgautis, tačiau meilės trūksta. Šeimos šypsena gali įveikti šį mūsų miestų virtimą dykvietėmis. Tai šeimyninės meilės pergalė. Jokia ekonominė ar politinė inžinerija negali pakeisti šio šeimos indėlio. Babelio projektas statydina dangoraižius be gyvybės. O Dievo Dvasia daro dykumą vaisingą (plg. Iz 32, 15). Nulipkime nuo bokštų ir išeikime iš šarvuotų elito patalpų, idant vėl lankytumės namuose ir daugeliui atvirose erdvėse, atvirose šeimos meilei.

Charizmų bendrystė – jomis apdovanojama per Santuokos sakramentą, taip pat pasišventimą dėl Dievo Karalystės – visa tai skirta tam, kad Bažnyčia būtų perkeista į visiškai šeimynišką vietą, kur susitinkama su Dievu. Eikime tolyn šiuo keliu, nepraraskime vilties. Kur tik yra meilės sklidina šeima, ji savo meilės liudijimu gali sušildyti viso miesto širdį.

Melskitės už mane, melskimės vieni už kitus, kad sugebėtume atpažinti ir palaikyti Dievo apsilankymus. Šventoji Dvasia įneš džiaugsmingą sumaištį į krikščionių šeimas, o žmonių miestas pakils iš depresijos!