Tai mūsų paskutinis mąstymas apie santuoką ir šeimą. Laukiame netrukus būsiančių dviejų gražių ir reikšmingų įvykių, tiesiogiai susijusių su šia svarbia tema: Pasaulio šeimų susitikimo Filadelfijoje ir Vyskupų sinodo čia, Romoje. Abu įvykiai yra pasaulinės svarbos ir atitinka visuotinę krikščionybės apimtį, taip pat šeimos, turinčios pamatinę ir nepamainomą vietą žmonių bendruomenėje, visuotinę reikšmę.

Dabartinis civilizacijos virsmas atrodo paženklintas ekonominės technokratijos valdomos visuomenės ilgalaikių padarinių. Etika pajungiama pelno logikai panaudojant didžiulius išteklius ir reikšmingai palaikant medijoms. Šioje situacijoje nauja sandora tarp vyro ir moters tampa ne tik reikalinga, bet ir strategiškai būtina išvaduojant tautas iš pinigų kolonizacijos. Ši sandora turi vėl duoti kryptį politikai, ekonomikai ir pilietiniam sambūviui! Ji daro žemę tinkamą gyventi, perteikia meilę gyvybei, atminties ir vilties ryšius. Santuokinė ir šeimyninė vyro ir moters sąjunga yra šios sandoros generatyvinė gramatika, galėtume sakyti, „auksinis mazgas“. Tikėjimas čia įžvelgia Dievo kūrimo išmintį; jis patikėjo šeimai ne vien vidinio artumo puoselėjimą kaip savitikslį, bet veikiau ir nuostabų projektą paversti pasaulį „namais“. Būtent šeima yra pradmuo ir pamatas šios pasaulinės kultūros, kuri mus išsaugo; gelbsti nuo įvairių puolimų, visokių sugriovimų, daugybės kolonizacijų, gresiančių pasauliui per pinigus ar ideologijas. Šeima yra mūsų gynybos pagrindas!

Šiems trumpiems trečiadienio pamąstymams iš esmės sėmėmės įkvėpimo iš Biblijos kūrimo aprašymo. Iš šio Žodžio galime ir privalome iš naujo gausiai ir giliai semtis. Mūsų laukia didelis darbas, kuris drauge patraukia nuostabiu užmoju. Dievo kūryba nėra vien tik filosofinė prielaida: tai visuotinis gyvenimo ir tikėjimo horizontas! Nėra kito dieviško plano, tik kūrinija ir jos išganymas. Dėl kūrinijos išgelbėjimo – dėl kiekvieno kūrinio – Dievas tapo žmogumi, kaip sakoma Tikėjimo išpažinime: „dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo“. Prisikėlęs Jėzus yra „kūrinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15).

Sukurtasis pasaulis buvo patikėtas vyrui ir moteriai: tai, kas vyksta tarp jų, palieka žymę viskam. Dievo palaiminimo atmetimas pragaištingai nuveda juos į visagalybės beprotybę, kuri viską sugriauna. Tai vadiname „gimtąja nuodėme“. Mes visi ateiname į pasaulį paveldėdami šią ligą.

Vis dėlto nesame prakeikti, nesame palikti vieni. Senajame pasakojime apie pirmąją Dievo meilę vyrui ir moteriai jau būta ugningų vietų! „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių“ (Pr 3, 15a). Tai žodžiai, kuriuos Dievas skiria suvedžiotojui, gundytojui žalčiui. Šiais žodžiais Dievas paženklino moterį nuo blogio apsaugojančiu barjeru, kuriuo ji gali pasinaudoti – jei to nori – kiekvienoje kartoje. Tai reiškia, kad moteris savyje nešiojasi paslaptingą ir ypatingą palaiminimą, kuris apsaugo jos kūrinį nuo piktojo. Ji panaši į moterį iš Apreiškimo knygos, skubančią paslėpti kūdikį nuo slibino. Ir Dievas ją apsaugo (plg. Apr 12, 6).

Pamąstykime, kokia gelmė čia atveriama! Yra daug tipinių, kartais net įžeidžiančių posakių apie moterį gundytoją, kuri patraukia į blogį. Tačiau yra taip pat erdvės moters teologijai, moters, kuri verta Dievo jai ir jos palikuonims skirto palaiminimo!

Bet kuriuo atveju niekuomet nepristigs gailestingos Dievo apsaugos vyrui ir moteriai, jiems abiem. Nepamirškime to! Simbolinė Biblijos kalba mums sako, kad Dievas vyrui ir moteriai padarė kailio drabužius ir aprengė juos prieš ištremdamas iš Edeno sodo (plg. Pr 3, 21). Šis švelnumo gestas reiškia, kad Dievas nenori mūsų paleisti nuogų ir palikti nusidėjėlių likimui. Šį dievišką švelnumą, šį rūpinimąsi mumis matome įsikūnijusį Jėzuje iš Nazareto, „gimusiame iš moters“ (Gal 4, 4). O šventasis Paulius kartoja: „Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Kristus gimė iš moters. Tai švelnus Dievo prisilietimas prie mūsų žaizdų, mūsų klaidų, mūsų nuodėmių. Dievas myli mus tokius, kokie esame, ir trokšta mus vesti į priekį pagal šį planą, o moteris yra ta stipresnioji, kuri neša šį planą pirmyn.

Istorijos pradžioje Dievo duotas pažadas vyrui ir moteriai apima visus žmones iki laikų pabaigos. Jei turime pakankamai tikėjimo, žemės tautų šeimos atpažins save šiame palaiminime. Kiekvienas, kas leidžiasi sujaudinamas šios vizijos – nesvarbu, kokiai tautai, nacijai ar religijai priklauso, – tegu keliauja su mumis. Bus mūsų brolis ar sesuo, be prozelitizmo. Eikime drauge paženklinti šiuo palaiminimu, sekdami Dievo planu, kuris mus visus daro broliais ir seserimis gyvenime ir pasaulyje, toliau besirutuliojančiame, tačiau gimusiame iš šeimos, iš vyro ir moters sąjungos.

Šeimos visuose žemės kampeliuose, telaimina jus Dievas! Telaimina Dievas jus visus!