Vakar čia, Šv. Petro bazilikoje, atvėriau Gailestingumo jubiliejaus Šventąsias duris, o prieš tai jas buvau atidaręs Centrinėje Afrikoje, Bangio katedroje. Šiandien drauge su jumis norėčiau apmąstyti Šventųjų metų reikšmę, atsakydamas į klausimą: kodėl reikia Gailestingumo jubiliejaus? Ką tai reiškia?

Bažnyčiai reikia šio ypatingo momento. Nesakau, jog šis ypatingas momentas yra geras dalykas Bažnyčiai. Aš sakau, kad Bažnyčiai reikia šio ypatingo momento. Šioje giluminių pokyčių epochoje Bažnyčia pašaukta prisidėti ypatingu indėliu, pateikdama Dievo artumo ir buvimo regimų ženklų. Jubiliejus yra palankus metas mums visiems, nes kontempliuodami dieviškąjį Gailestingumą, pranokstantį visus žmogiškus ribotumus ir spindintį nuodėmės tamsybėje, mes galime tapti labiau įsitikinę ir veiksmingesni liudytojai.

Atkreipti žvilgsnį į Dievą, Gailestingąjį Tėvą, ir į gailestingumo reikalingus mūsų brolius bei seseris reiškia sutelkti dėmesį į esminį Evangelijos turinį: į Jėzų, įsikūnijusį Gailestingumą, kuris padaro regimą mūsų akims Dievo trejybinės meilės didį slėpinį. Švęsti Gailestingumo jubiliejų tolygiai reiškia mūsų asmeninio ir bendruomeninio gyvenimo centre vėl įtvirtinti krikščioniškojo tikėjimo ypatingumą, būtent Jėzų Kristų, gailestingąjį Dievą.

Taigi Šventieji metai skirti išgyventi gailestingumą. Taip, mieli broliai ir seserys, šie Šventieji metai mums dovanoti, kad savo gyvenime galėtume patirti romų ir švelnų Dievo atleidimo palietimą, jo buvimą šalia mūsų ir jo artumą, ypač tuomet, kai mums to labiausiai reikia.

Taigi šis Jubiliejus yra privilegijuotas metas Bažnyčiai mokytis rinktis tik tai, „kas labiausiai patinka Dievui“. O kas gi „labiausiai Dievui patinka“? Atleisti savo vaikams, pasigailėti jų, kad jie savo ruožtu atleistų savo broliams ir seserims, šviesdami pasaulyje kaip Dievo gailestingumo liepsnos. Štai kas labiausiai Dievui patinka. Šventasis Ambraziejus savo teologiniame veikale apie Adomą nagrinėja pasaulio sukūrimo istoriją. Jis sako, kad kiekvieną dieną Dievas kažką sukurdamas – mėnulį, saulę ar gyvūnus – „matė, kad tai gera“. Tačiau kai jis sukuria vyrą ir moterį, Biblijoje sakoma: „Dievas matė, kad buvo labai gera.“ Šventasis Ambraziejus savęs klausia, kodėl Dievas sako, kad tai „labai gera“? Kodėl taip džiaugiasi sukūręs vyrą ir moterį? Nes jis galiausiai turi kam atleisti. Tai gražu: Dievas džiaugiasi atleisdamas, jo esmė yra gailestingumas. Štai kodėl šiais metais turime atverti savo širdis, idant ši meilė, šis Dievo džiaugsmas, galėtų mus pripildyti savo gailestingumo. Jubiliejus taps „palankiu metu“ Bažnyčiai, jei išmoksime pasirinkti, „kas labiausiai patinka Dievui“, nepasiduodami pagundai galvoti, kad yra dar koks nors svarbesnis ar pirmesnis dalykas. Nėra svarbesnio dalyko kaip pasirinkti, „kas Dievui labiausiai patinka“, kitaip tariant, jo gailestingumą, jo meilę, jo švelnumą, jo apkabinimą ir jo glamones!

Būtinas darbas atnaujinti Bažnyčios institucijas ir struktūras taip pat yra būdas, kuris turėtų mus vesti į gyvą ir gaivinančią Dievo gailestingumo patirtį, – vien tik ji gali garantuoti, kad Bažnyčia yra tas ant kalno pastatytas miestas, kuris negali būti paslėptas (plg. Mt 5, 14). Tik gailestinga Bažnyčia spinduliuoja! Nė akimirką neturime pamiršti, kad gailestingumas yra tai, „kas Dievui labiausiai patinka“, antraip visos mūsų pastangos būtų veltui, taptume savo institucijų bei struktūrų vergais, kad ir kokios jos būtų atnaujintos. Tuomet visam laikui liktume vergai.

„Stipriau išgyventi džiaugsmą dėl to, kad mus vėl atrado Jėzus, gerasis Ganytojas, kuris atėjo mūsų ieškoti, nes buvome pražuvę“ (Dievo Gailestingumo sekmadienio I Vakarinės homilija, 2015 m. balandžio 11 d.). Štai tikslas, kurį Bažnyčia sau kelia šiais Šventaisiais metais. Taip sustiprinsime tikrumą, kad gailestingumas gali padėti kurti žmogiškesnį pasaulį. Ypač mūsų laikais, kai atleidimas yra retas svečias žmogaus gyvenimo sferose, šauktis gailestingumo tampa vis labiau neatidėliotina, ir tai darytina visur: visuomenėje, institucijose, darbovietėje, taip pat šeimoje.

Žinoma, kas nors galėtų paprieštarauti: „Tėve, argi Bažnyčia neturėtų nuveikti šiais metais ko nors daugiau? Teisinga apmąstyti Dievo gailestingumą, tačiau juk Bažnyčios laukia daugybė neatidėliotinų poreikių!“ Tai tiesa, reikia daug ką nuveikti, ir aš pirmasis be paliovos tai priminsiu. Tačiau turime suvokti – gilioji priežastis, dėl kurios pamirštamas gailestingumas, yra savimeilė. Pasaulyje tai įgyja išskirtinio savo interesų siekimo, malonumų ir garbės troškimo, apimančio taip pat turtų kaupimo siekį, pavidalą, o krikščionių gyvenime savimeilė reiškiasi veidmainyste ir pasaulietiškumu. Visi šie dalykai yra priešingi gailestingumui. Savimeilės impulsai, darantys gailestingumą pasaulio svetimkūniu, yra tokie gausūs, kad dažnai neįstengiame jų atpažinti kaip ribotumo ar nuodėmės. Štai kodėl būtina atpažinti save kaip nusidėjėlį, taip sustiprinant dieviškojo gailestingumo tikrumą: „Viešpatie, esu nusidėjėlis; Viešpatie, esu nusidėjėlė; ateik su savo gailestingumu.“ Tai labai graži malda. Ją paprasta kasdien kartoti: „Viešpatie, esu nusidėjėlis; Viešpatie, esu nusidėjėlė; ateik su savo gailestingumu.“

Brangūs broliai ir seserys, linkiu, kad šiais Šventaisiais metais kiekvienas iš mūsų galėtų patirti Dievo gailestingumą, kad taptume liudytojais to, „kas Jam labiausiai patinka“. Ar naivu tikėti, jog tai gali perkeisti pasaulį? Žmogiškai kalbant, kvaila, tačiau „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25).