Šventajame Rašte Dievo gailestingumas veikia visoje Izraelio tautos istorijoje.

Viešpats savo gailestingumu lydi patriarchų kelią, jis dovanoja jiems vaikų nepaisydamas jų nevaisingumo būklės, veda juos malonės ir susitaikinimo keliais, kaip rodo Juozapo ir jo brolių istorija (plg. Pr 37–50). Mąstau apie daugybę brolių, tarp kurių šeimoje atsirado atotrūkis, ir jie tarpusavyje nebesikalba. Tačiau šie Gailestingumo metai yra gera proga vėl susitikti, apsikabinti, atsiprašyti ir pamiršti negerus dalykus. Kaip žinome, Egipte tautai gyvenimas tapo sunkus. Ir būtent tuo metu, kai izraelitai buvo visiškai nusilpę, Viešpats įsiterpia ir išgelbėja.

Išėjimo knygoje skaitome: „Po to praslinko daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraeliečiai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo. Dievas, išgirdęs jų dejonę, atsiminė savo sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Dievas pažvelgė į izraeliečius ir atkreipė į juos dėmesį“ (Iš 2, 23–25). Gailestingumas negali likti abejingas prispaustųjų kančioms, šauksmui tų, kurie patiria smurtą, pavergiami, pasmerkiami mirti. Tai skausminga tikrovė, užgaunanti kiekvieną epochą, taip pat ir mūsų. Ji nulemia tai, kad dažnai jaučiamės nepajėgūs, esame gundomi užkietinti širdį ir galvoti apie kitką. Tačiau Dievas „nėra abejingas“ (Žinia 2016 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 1), jis niekuomet nenusigręžia nuo žmogaus kančios. Gailestingumo Dievas atsiliepia ir rūpinasi vargšais, tais, kurie šaukiasi iš nevilties. Dievas išklauso ir įsiterpia gelbėdamas, pašaukdamas žmones, gebančius išgirsti kančios dejonę ir darbuotis prislėgtųjų labui.

Šitaip prasideda Mozės, tarpininkaujančio išlaisvinant tautą, istorija. Jis stoja faraono akivaizdon, siekdamas jį įtikinti, kad leistų Izraeliui išvykti; po to jis veda savo tautą per Raudonąją jūrą ir per dykumą į laisvę. Mozė, kurį dieviškasis gailestingumas išgelbėjo ir naujai atgimdė iš mirties Nilo vandenyse, tampa to paties gailestingumo tarpininku, leisdamas tautai gimti laisvai ir išvaduotai iš Raudonosios jūros vandenų. Taip pat ir mes šiais Gailestingumo metais galime atlikti šį darbą ir būti gailestingumo tarpininkai per gailestingumo darbus – artindamiesi, atnešdami paguodą, vienydami. Galima įvykdyti tiek daug gerų dalykų.

Dievo gailestingumas visuomet veikia gelbėdamas. Tai visiškai priešinga darbams tų, kurie visuomet siekia žudyti: pavyzdžiui, tų, kurie sukelia karus. Viešpats per savo tarną Mozę veda Izraelį dykumoje, tarsi jis būtų vaikas, auklėja jį tikėjimu ir sudaro su juo sandorą, sukurdamas labai stiprų meilės ryšį, kaip tėvo su sūnumi ar sutuoktinio su sutuoktine.

Tiek siekia dieviškasis gailestingumas. Dievas siūlo ypatingą, išskirtinį, privilegijuotą meilės santykį. Mokydamas Mozę, kas yra sandora, jis sako: „O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6).

Žinoma, Dievui priklauso visa žemė, nes jis ją sukūrė; tačiau tauta tampa jam ypatinga nuosavybe: tai jo asmeninės „aukso ir sidabro atsargos“, panašiai kaip tos, kurias karalius Dovydas atidėjo šventyklos statybai.

Taip mes tampame skirti Dievui priimdami jo sandorą ir leisdamiesi jo išgelbėjami. Dievo gailestingumas daro žmogų brangų, kaip asmeninį turtą, kuris jam priklauso, kurį jis saugo ir kuriuo gėrisi.

Tokie yra dieviškojo gailestingumo stebuklai, kurie pasiekia savo pilnatvę Viešpatyje Jėzuje, „naujoje ir amžinoje sandoroje“, įvykdytoje jo krauju, – jis savo atleidimu sunaikina mūsų nuodėmę ir galutinai padaro mus Dievo vaikais (plg. 1 Jn 3, 1), džiugiais ir brangiais gero ir gailestingo Tėvo rankose. Jei esame Dievo vaikai ir turime galimybę gauti šį paveldą – jo gerumo ir gailestingumo paveldą – kitų labui, prašykime Viešpaties, kad šiais Gailestingumo metais mes taip pat vykdytume gailestingumo darbus; kad atvertume savo širdis eidami pas visus su gailestingumo darbais, tuo gailestingumo paveldu, kurį Dievas Tėvas mums skyrė.