Gailestingumo jubiliejus yra gera proga pasinerti į Dievo gerumo bei meilės slėpinį. Šiuo gavėnios laikotarpiu Bažnyčia mus kviečia vis labiau pažinti Viešpatį Jėzų ir nuosekliai išgyventi tikėjimą, derinant jį su gyvenimo būdu, išreiškiančiu Tėvo gailestingumą. Tai yra įsipareigojimas, kurį mes esame kviečiami priimti, kad dovanotume sutiktiems žmonėms konkretų Dievo artumo ženklą. Mano gyvenimas, mano nuostata, mano elgsena privalo iš tikrųjų būti konkretus ženklas, rodantis, kad Dievas yra mums artimas. Maži meilės, švelnumo, rūpinimosi gestai, kurie leidžia žmonėms pajusti, jog Viešpats yra su mumis, kad jis yra mums artimas. Šitaip atsiveria gailestingumo durys.

Šiandien norėčiau trumpai stabtelėti ir pamąstyti su jumis ta tema, kurią paminėjau: įsipareigojimų tema. Kas yra įsipareigojimas? Ką reiškia būti įsipareigojusiam? Kai aš įsipareigoju, reiškia imuosi atsakomybės ir turiu priedermę kieno nors atžvilgiu; tai taip pat reiškia stilių, atsidavimo ir ištikimybės nuostatą, ypatingą dėmesį, su kuriuo vykdau šią priedermę. Mes kasdien kviečiami atsidėti tam, ką darome: atsiduoti maldai, darbui, studijoms, taip pat sportui ir poilsiui. Kitais žodžiais tariant, atsiduoti reiškia pasitelkti gerą valią ir stengtis pagerinti gyvenimą.

Dievas taip pat mums atsidavė. Pirmiausia sukurdamas pasaulį ir, nepaisant pastangų jį sugriauti – o jų yra daug, įsipareigodamas palaikyti jį gyvą. Tačiau jo didžiausias atsidavimas buvo tai, kad davė mums Jėzų. Tai yra didis Dievo atsidavimas! Taip, Jėzus iš tikrųjų yra pats didžiausias įsipareigojimas, kurį Dievas dėl mūsų priėmė. Šventasis Paulius mums tai priminė rašydamas, jog Dievas „nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“ (Rom 8, 32). Dėl to Tėvas drauge su Jėzumi duos visa, ko mums reikia.

Kaip reiškiasi Dievo įsipareigojimas mums? Tai labai lengva patikrinti Evangelijoje. Jėzuje Dievas visiškai atsidavė, kad grąžintų viltį vargšams, tiems, iš kurių buvo atimtas orumas, svetimšaliams, ligoniams, belaisviams ir nusidėjėliams, kuriuos jis su gerumu priėmė. Visame tame Jėzus buvo Tėvo gailestingumo gyva išraiška. Aš norėčiau pabrėžti: Jėzus priėmė nusidėjėlius rodydamas gerumą. Jei mąstome žmogiškai, nusidėjėlis būtų Jėzaus priešas, Dievo priešas, tačiau jis artinosi prie jų su gerumu, jis juos mylėjo ir perkeitė jų širdis. Visi esame nusidėjėliai: visi! Visi Dievo akivaizdoje esame vienaip ar kitaip kalti. Tačiau neturime prarasti pasitikėjimo. Jis artinasi prie mūsų guosdamas, pasigailėdamas, atleisdamas. Tai yra Dievo atsidavimas, ir todėl jis atsiuntė Jėzų, kad artintųsi prie mūsų, prie mūsų visų, kad atvertų savo meilės, savo širdies ir savo gailestingumo duris. Tai iš tikrųjų gražu. Tai labai gražu!

Dėl gailestingos meilės, kuria Jėzus išreiškė Dievo atsidavimą, mes taip pat galime ir privalome atsiliepti į jo meilę savo atsidavimu, ir pirmiausia tose situacijose, kur jaučiamas rimtas stygius, kur labiau trokštama vilties. Pavyzdžiui, svarstau apie mūsų įsipareigojimą apleistiems, turintiems didelių negalių žmonėms, sunkiems ligoniams, mirštantiems, neįstengiantiems išreikšti dėkingumo. Visose šiose situacijose mes perteikiame Dievo gailestingumą savo gyvenimo įsipareigojimu, liudijančiu mūsų tikėjimą į Kristų. Mes visuomet turime atnešti šią Dievo glamonę, nes Dievas glamonėja mus savo gailestingumu, ir nešti ją kitiems, kuriems jos reikia, kurie širdyje kenčia ar liūdi; artintis prie jų su Dievo švelnumu, tuo pačiu, kurį jis parodė mums.

Tegul šie Jubiliejaus metai padeda mūsų protams ir širdims patirti Dievo atsidavimą kiekvienam ir dėka to perkeisti mūsų gyvenimą į gailestingumo įsipareigojimą dėl visų.