Tęsiame katechezes apie gailestingumą Šventajame Rašte. Įvairiose vietose kalbama apie galinguosius, apie karalius, aukštus postus užimančius žmones, taip pat apie jų aroganciją ir piktnaudžiavimus. Turtas ir valdžia gali būti geri ir naudingi bendram labui, jeigu jie pasitelkiami tarnauti vargšams ir visiems žmonėms su teisingumu ir meile. Tačiau jeigu – kaip dažnai būna – tai išgyvenama kaip privilegija, savanaudiškai ir išdidžiai, jie tampa korupcijos ir mirties priemonėmis. Tą matome epizode apie Naboto vynuogyną, aprašytame Pirmojoje karalių knygoje, 21 skyriuje, kurį šiandien apmąstysime.

Šiame tekste pasakojama, kad Izraelio karalius Ahabas nori nusipirkti vynuogyną iš žmogaus, vardu Nabotas, nes vynuogynas ribojasi su karaliaus rūmais. Nors pasiūlymas atrodo teisėtas, netgi didžiadvasiškas, bet žemės nuosavybė Izraelyje buvo laikoma praktiškai neperleidžiama. Kunigų knygoje rašoma: „Žemė nebus parduodama visam laikui, nes žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais“ (Kun 25, 23). Žemė yra šventa, nes ji yra Dievo dovana ir, kaip tokia, turi būti saugoma bei išlaikoma kaip Dievo palaiminimo ženklas, einantis iš kartos į kartą ir garantuojantis visiems orumą. Taip galima suprasti neigiamą Naboto atsakymą karaliui: „Viešpats draudžia man duoti tau protėvių paveldą“ (1 Kar 21, 3).

Ahabas į šį atsisakymą atsiliepia apmaudu ir pasipiktinimu. Jis jaučiasi įžeistas – jis yra karalius, galingas žmogus, – sumenkintas jo valdovo autoritetas ir apviltas nuosavybės troškimas. Jo žmona Jezabelė, pagonė karalienė, plėtojusi pagonišką kultą ir liepusi užmušti Viešpaties pranašus (plg. 1 Kar 18, 4) – ji buvo ne bjauri, bet bloga, – matydama jį tokį prislėgtą, nusprendė įsikišti. Labai reikšmingi jos žodžiai, tarti karaliui. Paklausykime, kokia piktadarystė sklinda iš tos moters: „Nūn yra tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš tau duosiu Naboto Jezrėeliečio vynuogyną“ (1 Kar 21, 7). Ji pabrėžia karaliaus prestižą ir valdžią, kuriais jos požiūriu Naboto atsisakymu buvo suabejota. Tai valdžia, kurią ji laiko absoliučia ir dėl kurios kiekvienas galingo karaliaus troškimas tampa įsakymu. Didysis šv. Ambraziejus apie šią istoriją parašė mažą knygelę, pavadintą „Nabotas“. Būtų gera, jei perskaitytume ją šiuo gavėnios laiku. Ji tikrai labai graži, labai praktiška.

Primindamas šiuos dalykus Jėzus sako: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 25–27). Jei žmogus praranda tarnavimo matmenį, valdžia gali virsti puikybe, tapti dominavimu ir priespauda. Būtent taip atsitiko pasakojime apie Naboto vynuogyną. Karalienė Jezabelė be skrupulų nusprendžia pašalinti Nabotą ir įgyvendina savo planą. Ji pasinaudoja apgaulingais parodymais ir iškreiptu teisėtumu: karaliaus vardu pasiunčia laiškus miesto vyresniesiems ir kilmingiesiems su įsakymu, kad melagingi liudytojai viešai apkaltintų Nabotą, esą jis keikė Dievą ir karalių, – už tokį nusikaltimą bausta mirtimi. Mirus Nabotui karalius galėjo užvaldyti jo vynuogyną. Tai ne tik anų laikų istorija, bet ir šiandienos istorija apie galinguosius, kurie, trokšdami turėti daugiau pinigų, išnaudoja vargšus, išnaudoja žmones. Tai istorija apie prekybą žmonėmis, apie vergų darbą, apie vargšus žmones, dirbančius nelegaliai ir už minimalų atlyginimą, kad praturtintų galinguosius. Tai istorija apie korumpuotus politikus, norinčius turėti vis daugiau! Todėl sakiau, būtų gera perskaityti šv. Ambraziejaus knygą apie Nabotą, nes tai aktuali knyga.

Štai kur veda naudojimasis valdžia, kai negerbiama gyvybė, be teisingumo, be gailestingumo. Štai kur veda valdžios troškimas: jis tampa godumu, norinčiu viską užvaldyti. Ypač gerai tai nušviečia pranašo Izaijo tekstas. Jame Viešpats įspėja dėl turtingų žemvaldžių, trokštančių užvaldyti vis daugiau namų ir žemių, godumo. Pranašas Izaijas sako: „Vargas jums, kurie namus prie namų statote, kurie lauką su lauku jungiate, kol vietos telieka tik jums vieniems gyventi žemėje“ (Iz 5, 8).

Pranašas Izaijas nebuvo komunistas! Tačiau Dievas yra didesnis negu žmonių piktumas ir slaptos intrigos. Būdamas gailestingas, Dievas pasiunčia pranašą Eliją padėti Ahabui atsiversti. Verskime šį puslapį ir pažiūrėkime, kaip toliau tęsiasi ši istorija. Dievas mato šį nusikaltimą ir beldžiasi taip pat į Ahabo širdį, o karalius, atvestas į akistatą su savo nuodėme, ją supranta, nusižemina ir prašo atleidimo. Kaip būtų gražu, jei galingieji šiandienos išnaudotojai padarytų tą patį! Viešpats priima jo atgailą; tačiau buvo nužudytas nekaltas žmogus, ir padarytas nusikaltimas turės neišvengiamus padarinius. Iš tikrųjų padarytas blogis palieka skausmingus pėdsakus, ir žmonijos istorija nešioja šias žaizdas.

Gailestingumas taip pat ir šiuo atveju parodo pagrindinį kelią, kuriuo reikia eiti. Gailestingumas gali išgydyti žaizdas ir perkeisti istoriją. Atverk savo širdį gailestingumui! Dieviškasis gailestingumas yra galingesnis negu žmogaus nuodėmės. Jis yra stipresnis, ir tai rodo Ahabo pavyzdys. Mes žinome jo galią, prisimindami nekaltojo Dievo Sūnaus atėjimą – jis tapo žmogumi, kad sugriautų blogį per atleidimą. Jėzus Kristus yra tikras karalius, bet jo galia visiškai skirtinga. Jo sostas – kryžius. Jis nėra tas karalius, kuris žudo, bet priešingai, tas, kuris teikia gyvybę. Eidamas pas visus, ypač pas silpniausius, jis įveikia vienišumą ir mirties lemtį, į kurią veda nuodėmė. Jėzus Kristus savo artumu ir švelnumu veda nusidėjėlius į malonės ir atleidimo erdvę. Tai yra Dievo gailestingumas.