Popiežius PRANCIŠKUS
Bendrosios audiencijos katechezė
Apie gailestingumą. 12. Gailestingumas išdildo nuodėmę
2016 m. kovo 30 d.
Šiandien baigiame katechezes apie gailestingumą Senajame Testamente apmąstydami 51 psalmę, vadinamą Miserere. Tai atgailos malda, kurioje prieš atleidimo prašymą yra nuodėmių išpažinimas, ir besimeldžiantysis leidžiasi nuskaistinamas Viešpaties meilės, tampa nauju kūriniu, gebančiu paklusti, būti tvirtos dvasios ir nuoširdžiai šlovinti.
Senojoje žydų tradicijoje šiai psalmei duotas „titulas“ nurodo karalių Dovydą ir jo nuodėmę su hetito Urijo žmona Batšeba. Gerai žinome šią istoriją. Karalius Dovydas, Dievo pašauktas būti tautos ganytoju ir vesti žmones klusnumo dieviškajam įstatymui keliais, išdavė savo pašaukimą ir po svetimavimo su Batšeba pasiuntė jos vyrą į mirtį. Tai siaubinga nuodėmė! Pranašas Natanas iškelia Dovydui prieš akis jo nuodėmę ir padeda ją atpažinti. Tai susitaikinimo su Dievu momentas jam išpažįstant savo nuodėmę. Čia Dovydas buvo nuolankus, čia jis parodė savo didybę!
Besimeldžiantieji šia psalme yra kviečiami jausti tą patį gailesčio ir pasitikėjimo Dievu jausmą, kurį jautė susivokęs Dovydas; kad ir būdamas karalius, jis nebijojo nusižeminti, išpažinti savo nusikaltimą ir atskleisti savo vargingumą Viešpačiui, vis dėlto pasitikėdamas Viešpaties gailestingumo tikrumu. Jis buvo padaręs ne kokią menkutę nuodėmę ar šiek tiek pamelavęs: jis įvykdė svetimavimą ir žmogžudystę!
Psalmė prasideda šiais maldavimo žodžiais: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo beribio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!“ (Ps 51, 3–4).
Maldavimas kreipiamas į Gailestingąjį Dievą, kad jis dėl meilės, tokios didžiulės kaip tėvo ar motinos meilė, pasigailėtų, tai yra dovanotų malonę, parodytų savo palankumą su gerumu ir supratimu. Tai yra vidinis maldavimas, nukreiptas į Dievą, kuris vienintelis gali išlaisvinti iš nuodėmės. Čia pasitelkiami iškalbingi įvaizdžiai: sunaikink, nuplauk, nuvalyk. Šioje maldoje pasirodo tikrasis žmogaus poreikis. Vienintelis dalykas, kurio iš tikrųjų mums šiame gyvenime reikia, yra tai, kad mums būtų atleista, kad būtume išlaisvinti nuo blogio ir nuo jo mirtinų padarinių. Nelaimei, gyvenimas dažnai verčia mus patirti tokias situacijas; jose pirmiausia turime pasitikėti gailestingumu. Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmę. Nepamirškime to: Dievas didesnis už mūsų nuodėmę! „Tėve, negaliu to sakyti. Aš padariau daug sunkių nuodėmių!“ Dievas yra didesnis nei visos nuodėmės, kurias galime padaryti. Dievas didesnis už mūsų nuodėmę. Pakartokime tai drauge. Visi kartu: „Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmę!“ Dar kartą: „Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmę!“ Ir dar kartą: „Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmę!“ Jo meilė – vandenynas, kuriame galime pasinerti nebijodami, kad būsime nugramzdinti. Dievui atleisti reiškia užtikrinti, kad jis mūsų niekuomet neapleis. Kad ir ką sakytų mūsų širdis – Jis visuomet didesnis už bet ką (plg. 1 Jn 3, 20): Dievas didesnis už mūsų nuodėmę.
Šia prasme tas, kuris meldžiasi pagal šią psalmę, siekia atleidimo, išpažįsta savo nuodėmes, bet tai pripažindamas švenčia Dievo teisingumą ir šventumą. Negana to, prašo, kad būtų apdovanotas malone ir gailestingumu. Psalmininkas pasitiki Dievo gerumu. Jis žino, kad dieviškasis gerumas yra labai veiksmingas, nes Dievas kuria tai, ką sako. Jis neslepia nuodėmės, bet ją sunaikina ir išdildo. Jis išdildo ją nuo pašaknių, ne taip, kaip valomi drabužiai valykloje, kai nunešame ten drabužį, ir dėmė pašalinama. Ne! Dievas išbaltina mūsų nuodėmę iš pačių pašaknių, visiškai! Todėl atgailautojas vėl tampa tyras, panaikinama kiekviena dėmė, ir dabar jis tampa baltesnis už tyriausią sniegą. Mes visi esame nusidėjėliai. Ar tai tiesa? Jei kuris nors iš jūsų nesijaučiate, kad esate nusidėjėlis, pakelkite ranką… Nė vienas nekelia! Mes visi nusidėjėliai.
Mes, nusidėjėliai, gavę atleidimą tampame nauji kūriniai, pilni dvasios ir džiaugsmo. Dabar mumyse prasideda nauja tikrovė: nauja širdis, nauja dvasia, naujas gyvenimas. Mes, nusidėjėliai, kuriems atleista, gavę dieviškąją malonę, netgi kitus galime mokyti nebenusidėti. „Bet, tėve, esu silpnas. Aš vis iš naujo nupuolu“ – „Jei nupuoli, kelkis! Kelkis!“ Ką daro vaikas, kai parpuola? Jis ištiesia savo rankas į mamą, į tėtį, kad jie padėtų jam atsikelti. Darykime tą patį! Jeigu dėl silpnumo nupuoli į nuodėmę, iškelk ranką. Viešpats ją paims ir padės tau atsikelti. Tai yra Dievo atleidimo orumas! Dievo atleidimo orumas yra tai, kad jis mus pakelia, vėl pastato ant kojų, nes jis sukūrė vyrą ir moterį stovėti stačiomis.
Psalmininkas sako: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. <…> Mokysiu nusidėjėlius tavo kelių, ir nusidėjėliai sugrįš pas tave“ (Ps 51, 12. 15).
Brangūs broliai ir seserys, Dievo atleidimas yra tai, ko mums visiems reikia, tai didžiausias jo gailestingumo ženklas. Tai dovana, kuria kiekvienas nusidėjėlis, gavęs atleidimą, pašauktas dalytis su kiekvienu sutiktu broliu bei seserimi. Visiems, kuriuos Viešpats įkurdino būti arti mūsų, šeimos nariams, draugams, bendradarbiams, parapijiečiams – visiems, kaip ir mums, reikia Dievo gailestingumo. Gražu patirti atleidimą, bet taip pat ir jūs, jei norite, kad jums būtų atleista, savo ruožtu atleiskite. Atleisk! Tegul Viešpats mums leidžia Marijos, Gailestingumo Motinos, užtarimu liudyti jo atleidimą, kuris skaistina mūsų širdį ir perkeičia gyvenimą. Dėkoju.