Apsvarstę Dievo gailestingumą Senajame Testamente šiandien pradedame mąstyti apie tai, kaip Jėzus jį įvykdė. Tai buvo gailestingumas, kurį Jėzus, gyvendamas žemėje, nuolat reiškė, vykdė bei skelbė. Sutikdamas minias, skelbdamas Evangeliją, gydydamas ligonius, būdamas arti mažiausiųjų ir atleisdamas nusidėjėliams, Jėzus atskleidė meilę, atvirą mums visiems: neatstumdamas nė vieno! Ji beribė ir atvira visiems. Tai tyra, neatlyginama, absoliuti meilė. Tai meilė, pasiekianti viršūnę Kryžiaus aukoje. Taip, Evangelija tikrai yra „Gailestingumo Evangelija“, nes Jėzus yra Gailestingumas!

Visos keturios Evangelijos liudija, jog prieš imdamasis tarnystės Jėzus troško būti pakrikštytas Jono Krikštytojo (plg. Mt 3, 13–17; Mk 1, 9–11; Lk 3, 21–22; Jn 1, 29–34). Šis faktas Jėzaus misijai suteikė lemtingą kryptį. Jėzus pasauliui pasirodė ne šventyklos spindesio apsuptas – nors ir galėjo taip pasielgti. Jis neskelbė apie save trimitų garsais – nors ir galėjo skelbti. Jis neatėjo vilkėdamas teisėjo apdarais – nors ir galėjo vilkėti. Po trisdešimties paslėpto gyvenimo Nazarete metų Jėzus atėjo prie Jordano upės ir atsistojo į eilę laukti kartu su kitais savo tautos žmonėmis, su nusidėjėliais. Jis nesigėdijo, buvo ten kartu su visais, su nusidėjėliais, kad būtų pakrikštytas. Taigi nuo pat savo tarnystės pradžios jis pasirodė kaip Mesijas, priimantis buvimą žmogumi, sujaudintas solidarumo ir gailesčio. Jis pats kalbėjo Nazareto sinagogoje, tapatindamasis su Izaijo pranašyste: „Viešpaties dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19). Viskas, ką Jėzus atliko po savojo krikšto, buvo pradinio plano įgyvendinimas – visiems atnešti gelbėjančią Dievo meilę. Jėzus atnešė mums ne neapykantą, ne priešiškumą, o meilę! Gelbėjančią meilę!

Jis tapo mažiausiųjų kaimynu ir skelbė jiems Dievo gailestingumą, kuris yra atleidimas, džiaugsmas ir naujas gyvenimas. Jėzus, Tėvo atsiųstas Sūnus, tikrai yra gailestingumo visai žmonijai laiko pradžia! Stovėjusieji ant Jordano upės kranto ne iš karto suprato Jėzaus gesto svarbą. Pats Jonas Krikštytojas buvo priblokštas tokio Jėzaus sprendimo (plg. Mt 3, 14). Bet ne Dangiškasis Tėvas! Jis leido išgirsti savo balsą iš aukštybių: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11). Tokiu būdu Tėvas patvirtino Sūnaus pasirinktą Mesijo kelią, ir Šventoji Dvasia nužengė ant jo balandžio pavidalu. Taigi Jėzaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios širdys plaka unisonu, rodydamos visiems žmonėms, jog išganymas yra Dievo gailestingumo vaisius.

Dar aiškiau suprasti didįjį jo meilės slėpinį galime nukreipdami žvilgsnį į Nukryžiuotąjį Jėzų. Nekaltai mirdamas už mus, nusidėjėlius, jis prašo Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Ant kryžiaus Jėzus Tėvo gailestingumui pateikia pasaulio nuodėmę, visų nuodėmę – mano, tavo ir kiekvieno nuodėmes. Ten, ant kryžiaus, jis jas pateikia Tėvui. Ir kartu su pasaulio nuodėme nuplaunamos visos mūsų nuodėmės. Niekas ir nė vienas nėra išskiriamas iš šios Jėzaus aukojimo maldos. Tai reiškia, jog neturime bijoti pripažinti ir išpažinti, kad esame nusidėjėliai. Kaip dažnai sakome: „Tai juk nusidėjėlis, jis padarė tą ir aną...“ ir pasmerkiame kitus. O tu pats? Kiekvienas turėtume savęs paklausti: „Taip, jis nusidėjėlis. O aš?“ Visi esame nusidėjėliai, tačiau mums visiems atleista. Visi turime galimybę gauti atleidimą, kuris yra Dievo gailestingumas. Taigi nereikia bijoti pripažinti ir išpažinti, jog esame nusidėjėliai, nes Sūnus ant Kryžiaus padengė visas mūsų nuodėmes. Jei atgailaudami tai išpažįstame ir juo pasitikime, galime būti tikri sulauksią atleidimo. Sutaikinimo sakramentas nuolat primena mums tą atleidimo galią, einančią iš Kryžiaus ir atnaujinančią mūsų gyvenime gailestingumo malonę, kurią Jėzus mums įgijo! Neturime baimintis vargo – kiekvienas mūsų turime savąjį. Nukryžiuotojo meilės galia beribė ir neišsenkanti. Šis gailestingumas nuplauna mūsų vargus.

Mielieji, šiais Jubiliejiniais metais prašykime Dievo malonės patirti galią gailestingumo Evangelijos, kuri perkeičia, leidžia mums įžengti į Dievo širdį, mus įgalina atleisti ir žiūrėti į pasaulį geranoriškiau. Jei priimsime prisikėlusio Nukryžiuotojo Evangeliją, jo atnaujinančios meilės galia formuos visą mūsų gyvenimą.