Ką tik girdėta ištrauka iš Evangelijos atskleidžia mums esminį gailestingumo aspektą: išmaldos davimą. Duoti išmaldą gali atrodyti labai paprasta, tačiau turime būti atsargūs, jog šis gestas neprarastų savo svarbos. Iš graikų kalbos kilęs žodis „išmalda“ iš tikrųjų reiškia „gailestingumą“. Todėl išmaldos davimas turi apimti visą gailestingumo apstybę. Kaip gailestingumas, taip ir išmaldos davimas vargstančiųjų kančioms palengvinti pasireiškia įvairiausiais būdais.

Pareiga duoti išmaldą tokia pat sena kaip Biblija. Aukojimas ir išmaldos davimas buvo dvi pareigos, kurias pamaldus žmogus privalėjo atlikti. Senajame Testamente randame dvi svarbias ištraukas, kuriose Dievas reikalauja ypatingo dėmesio vargšams: skurstantiems, nepažįstamiems, našlaičiams ar našlėms. Biblijoje tai nuolat pasikartojantis motyvas: vargšas, našlė, nepažįstamasis, svetimšalis, našlaitis... Dievas nori, kad jo tauta globotų šiuos mūsų brolius ir seseris. Netgi sakyčiau, jog jų vaidmuo žinioje apie Dievo šlovinimą auka bei išmaldos davimu yra esminis.

Kartu su įpareigojimu jų nepamiršti pateikiama vertinga nuoroda: „Duok tad jam dosniai ir neapgailestauk širdimi tai darydamas“ (Įst 15, 10). Tai reiškia, jog labdarai būtinas vidinis džiaugsmas. Gailestingumo teikimas negali būti našta ar nepatogumas, kurio reiktų greitai atsikratyti. Kiek daug žmonių neduodami išmaldos teisinasi: „Bet kas gi iš to išeis? Jei jam kažką duosiu, galbūt jis nuėjęs nusipirks vyno ir prisigers.“ Jei jis prisigeria, tai todėl, jog neturi kitos išeities! O tu, ką tu darai slapčia, ko niekas nemato? Ir teisi tą vargšą žmogų, kuris prašo tavęs kelių monetų taurei vyno? Mėgstu prisiminti istoriją apie senąjį Tobitą, kuris, gavęs didelę pinigų sumą, pasišaukė savo sūnų ir jį pamokė: „Visiems, vykdantiems teisumą, duok išmaldos <...> Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo, ir Dievo veidas nebus nugręžtas nuo tavęs“ (Tob 4, 7–8). Tai labai išmintingi žodžiai, padedantys mums suprasti išmaldos davimo vertę.

Kaip jau girdėjome, Jėzus šiuo atžvilgiu davė mums nepakeičiamą pamoką. Pirmiausia jis prašo mūsų duoti išmaldą nesitikint, kad būsime pašlovinti ir bus žavimasi mūsų dosnumu – daryk taip, kad tavo kairė ranka nežinotų, ką daro dešinė (plg. Mt 6, 3). Svarbu ne pasirodymas, o gebėjimas sustoti ir pažiūrėti į veidą tam, kuris prašo pagalbos. Kiekvienas galime savęs paklausti: „Ar aš galiu sustoti ir pažvelgti į veidą, į akis žmogui, prašančiam manęs pagalbos? Ar galiu?“ Todėl neturime išmaldos davimo sutapatinti su skubiai numesta moneta, nežvilgterėjus į žmogų, nestabtelėjus su juo pasikalbėti, nesupratus, ko jam iš tikrųjų reikia. Tuo pat metu turime skirti vargšus nuo įvairių elgetavimo formų, kurios tikriesiems vargšams nepasitarnauja. Taigi išmaldos davimas yra meilės gestas tiems, kuriuos sutinkame. Tai nuoširdaus dėmesio gestas tiems, kurie į mus kreipiasi ir prašo mūsų pagalbos. Jis įvykdomas slapta, vien Dievas mato ir supranta atlikto veiksmo vertę.

Išmaldos davimas mums taip pat privalo būti auka. Prisimenu motiną, kuri turėjo tris vaikus – apytiksliai šešerių, penkerių ir trejų metų. Ji visuomet juos mokė, jog reikia duoti išmaldą jos prašantiems žmonėms. Jie pietavo. Kiekvienas valgė Milano kotletą, kaip sakoma mano tėvynėje – „paniruotą“. Kažkas pabeldė. Vyriausiasis nuėjo atidaryti durų ir sugrįžo: „Mama, ten vargšas žmogus. Jis prašo maisto.“ „Ką darysime?“ – paklausė motina. „Duokime jam ką nors, – atsakė visi. – Duokime jam ką nors!“ – „Gerai. Tu paimk pusę savo kotleto, tu – kitą pusę, tu – dar kitą pusę. Paruošime jam du sumuštinius.“ – „Ach, ne, mama, ne!“ – „Ne? Turi duoti jam ką nors, kas priklauso tau, kas tau kainuoja.“ Tai ir reiškia priartėti prie vargšo. Atsisakau kažko savo, kad atiduočiau tai tau. Aš sakau tėvams: auginkite vaikus mokydami juos duoti išmaldą tokiu būdu, mokydami būti dosnius tuo, ką turi.

Taigi paverskime apaštalo Pauliaus žodžius savais: „Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35; pgl. 2 Kor 9, 7).