Girdėjome Evangeliją apie Mato pašaukimą. Matas buvo „muitininkas“, Romos imperijos mokesčių rinkėjas, todėl visi jį laikė viešu nusidėjėliu. Tačiau Jėzus pašaukia Matą juo sekti ir tapti jo mokiniu. Matas priima pašaukimą ir pakviečia Jėzų kartu su kitais mokiniais vakarienės. Tada ir kyla ginčas tarp fariziejų ir Jėzaus mokinių, kuriems priekaištaujama, jog jie sėdasi prie bendro stalo su muitininkais ir nusidėjėliais. „Tu negali lankytis tokių žmonių namuose!” – sako fariziejai. Jėzus nesišalina nusidėjėlių, įžengia į jų namus ir sėdasi šalia jų; tai reiškia, jog ir jie gali tapti jo mokiniais. Tai tiesa, buvimas krikščionimis nedaro mūsų nepriekaištingų. Kaip ir mokesčių rinkėjas Matas, kiekvienas iš mūsų pasitiki Viešpaties malone, nepaisydamas savų nuodėmių. Visi esame nusidėjėliai, mes visi nusidėjome. Pašaukdamas Matą, Jėzus parodo nusidėjėliams, jog jam nesvarbi jų praeitis, socialinė padėtis, visuomenės nuostatos – jis atveria jiems naują ateitį. Kartą girdėjau gražų posakį: „Nėra šventojo be praeities ir nėra nusidėjėlio be ateities.“ Kaip tik tai ir daro Jėzus. Nėra šventojo be praeities ir nėra nusidėjėlio be ateities. Pakanka atsakyti į pašaukimą nuolankia ir atvira širdimi. Bažnyčia nėra nepriekaištingų žmonių bendruomenė. Tai bendruomenė keliaujančių mokinių, kurie seka Viešpačiu žinodami, jog yra nusidėjėliai ir reikalingi jo atleidimo. Taigi krikščioniškas gyvenimas yra nuolankumo mokykla, kuri atveria mus malonei.

Toks elgesys nesuprantamas tiems, kurie teigia esą „teisūs“ ir geresni už kitus. Puikybė ir pasididžiavimas neleidžia žmogui atpažinti išganymo būtinybės ir netgi kliudo matyti gailestingą Dievo veidą bei gailestingai elgtis. Puikybė ir pasididžiavimas yra užtvara, kuri užkerta kelią santykiui su Dievu. Būtent tai yra Jėzaus misija – ieškoti kiekvieno iš mūsų, gydyti mūsų žaizdas ir pašaukti mus sekti juo iš meilės. Jis taip aiškiai sako: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“ (Mt 9, 12). Jėzus pasirodo esąs geras gydytojas! Jis skelbia Dievo karalystę, kurios atėjimo ženklai aiškūs: jis gydo ligonius, išlaisvina juos iš baimės, mirties ir pikto. Jėzus neišskiria nė vieno nusidėjėlio, nė vieno! Nes gydomoji Dievo galia nežino ligos, kuri negalėtų būti išgydyta. Tai turi suteikti mums pasitikėjimo ir atverti mūsų širdis Viešpačiui, kad jis ateitų ir mus išgydytų. Kviesdamas nusidėjėlius prie savo stalo, jis juos išgydo ir atkuria pašaukimą, kurį jie manė esant prarastą ir kurį fariziejai pamiršo – svečiuotis Dievo puotoje, kaip pranašavo Izaijas: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais. <…> Tą dieną bus sakoma: „Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 6. 9).

Kai fariziejai tarp pakviestųjų išvysta vien nusidėjėlius ir atsisako šalia jų sėstis, Jėzus primena jiems, jog ir jie yra svečiai prie Dievo stalo. Taigi sėdėti prie stalo su Jėzumi reiškia būti jo perkeistam ir išgelbėtam. Krikščionių bendruomenėje Jėzaus stalas yra dvejopas: Žodžio stalas ir Eucharistijos stalas (plg. Dei Verbum, 21). Tai vaistai, kuriais dieviškasis Gydytojas mus gydo bei maitina. Pirmuoju vaistu – Žodžiu – jis mums apsireiškia ir kviečia kalbėtis tarp draugų. Jėzus nebijojo kalbėtis su nusidėjėliais, muitininkais, prostitutėmis... Ne, jis nebijojo – jis mylėjo kiekvieną! Jo žodis kaip skalpelis įsiskverbia giliai į mūsų širdis, kad išlaisvintų mus nuo mūsų gyvenime tūnančio pikto. Kartais šis Žodis skaudus, nes atskleidžia veidmainystę, demaskuoja netikrus pasiteisinimus bei apnuogina paslėptas tiesas. Tačiau tuo pat metu jis nušviečia ir apvalo, suteikia jėgos ir vilties, stiprina mus mūsų tikėjimo kelionėje. Eucharistija kaip nepaprastai stiprus vaistas maitina mus pačiu Jėzaus gyvenimu. Ji paslaptingu būdu nuolat atnaujina mūsų Krikšto malonę. Priimdami Eucharistiją esame pamaitinami Jėzaus Kūnu ir Krauju, o jis, įeidamas į mus, suvienija mus su savuoju Kūnu!

Baigdamas pokalbį su fariziejais, Jėzus primena jiems pranašo Ozėjo žodžius (Oz 6, 6): „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13). Kreipdamasis į Izraelio tautą, pranašas priekaištauja jai dėl maldų tuštumo ir nenuoseklumo. Nepaisant sandoros su Dievu ir jo gailestingumo, žmonių religingumas dažnai buvo tik „fasadinis“, o ne esminis Dievo įsakymų išgyvenimas. Todėl pranašas pabrėžė: „Aš noriu pasigailėjimo“ – ištikimumo širdies, kuri pripažįsta savo nuodėmes, atgailauja ir grįžta į sandorą su Dievu. „O ne aukos“ – be atgailaujančios širdies bet koks religinis veiksmas yra tuščias! Šiuos pranašo žodžius Jėzus pritaiko ir žmogiškiesiems santykiams: fariziejai buvo formaliai religingi, tačiau nenorėjo sėstis prie bendro stalo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais. Jie nepripažino atgailos ir galimybės išgyti, gailestingumas jiems nebuvo pirmoje vietoje. Nors ir būdami ištikimi Įstatymo saugotojai, jie parodė, jog nepažįsta Dievo širdies! Tai tas pats, kas gavus siuntinį, kurio viduje yra dovana, neišpakavus apžiūrinėti pakavimo popierių, tik išorę ir formą, o ne malonės dovanos branduolį!

Mielieji broliai ir seserys, mes visi esame pakviesti sėstis prie Viešpaties stalo. Priimkime šį kvietimą ir sėskimės šalia Viešpaties kartu su jo mokiniais. Mokykimės žvelgti su gailestingumu ir kiekviename jų atpažinti stalo draugą. Visi esame mokiniai, kuriems reikia patirti guodžiantį Jėzaus žodį ir gyventi juo. Visi turime maitintis Dievo malone, nes iš šio šaltinio kyla mūsų išganymas. Ačiū!