Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie gailestingumą. Tema „Ašaros nusidėjėlės, kuriai atleista (Lk 7, 36–50)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 817
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Mercoledì, 20 aprile 2016 15. Le lacrime della peccatrice ottengono il perdono (Lc 7,36-50)
DATA: 2016-04-20
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (432), 2016, p. 22–23.
BIBLIJOS NUORODA: Lk 7, 36–50)
SERIJA: Neeilinis Gailestingumo jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (432), 2016, p. 22–23.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie gailestingumą. 15. Ašaros nusidėjėlės, kuriai atleista (Lk 7, 36–50)

2016 m. balandžio 20 d.

Šiandien norime stabtelėti ir pažvelgti į vieną gailestingumo aspektą, kuris puikiai pavaizduotas girdėtoje ištraukoje iš Luko evangelijos. Tai istorija apie Jėzaus apsilankymą pas fariziejų Simoną. Simonas troško pakviesti Jėzų į savo namus, nes buvo girdėjęs kitus teigiamai apie jį atsiliepiant, kaip apie didį pranašą. Jiems besėdint prie stalo įėjo viena moteris – visame mieste pagarsėjusi nusidėjėlė. Netarusi nė žodžio, ji suklupo prie Jėzaus kojų ir pavirko. Savo ašaromis nuplovė Jėzaus kojas, nusausino jas savo plaukais, pabučiavo ir ištepė savo pačios atsineštu kvapniu aliejumi.

Matome dvi figūras: Simoną – uolų Įstatymo tarną, bei nežinomą nusidėjėlę. Pirmasis teisia kitus remdamasis išore, o antroji savo veiksmais išreiškia nuoširdumą. Simonas, nors ir pakvietęs Jėzų į savo namus, nenori susikompromituoti ar susieti savo gyvenimo su Mokytoju. Moteris, priešingai, su meile ir garbinimu visiškai jam save patiki.

Fariziejus neįstengia suprasti, kodėl Jėzus leidžiasi nusidėjėlių sutepamas. Juk jei būtų tikras pranašas, Jėzus juos atpažintų ir, vengdamas būti supurvintas tarsi raupsuotųjų, laikytųsi nuo jų atokiai. Toks požiūris yra tipiškas religijos supratimui, kuris remiasi radikaliu Dievo ir nuodėmės supriešinimu. Tačiau Dievo žodis moko mus skirti nuodėmę nuo nusidėjėlio: nereiktų nusileisti nuodėmei, tačiau nusidėjėliai – mes visi! – esame tarsi ligoniai, kuriems reikia gydymo. Kad galėtų ligonį išgydyti, daktaras turi prie jo priartėti, jį ištirti bei paliesti. Žinoma, norėdamas pasveikti, ligonis pats turi pripažinti, jog jam reikia gydytojo!

Jėzus palaiko nusidėjėlę. Jis, laisvas nuo gailestingumo išraiškai kliudančių prietarų, neatstumia jos. Jis, Dievo Šventasis, leidžia jai jį liesti, nebijodamas būti suteptas. Jėzus laisvas, nes yra arti Dievo, gailestingojo Tėvo. Šis artumas prie Dievo, gailestingojo Tėvo, suteikia Jėzui laisvę. Maža to, užmegzdamas santykį su nusidėjėle, Jėzus panaikina jos atskirtį, kuriai ją pasmerkė negailestingas fariziejų bei jos bendrapiliečių – tų pačių, kurie ją išnaudojo – nuosprendis: „Atleidžiamos tau nuodėmės“ (Lk 7, 48). Moteris dabar gali „eiti ramybėje“. Viešpats mato jos nuoširdų tikėjimą bei atsivertimą ir visiems skelbia: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo“ (plg. Lk 7, 50). Vienoje pusėje stovi Įstatymo mokytojo veidmainystė, kitoje – moters nuoširdumas, nuolankumas bei tikėjimas. Mes visi esame nusidėjėliai, tačiau mus dažnai sugundo veidmainystė ir įsitikinimas, jog esame geresni už kitus. Tuomet kitam sakome: „Tik pažvelk į savo nuodėmę...“ Tačiau turime žiūrėti į savo pačių nuodėmes, trūkumus, klaidas, taip pat žvelgti į Viešpatį. Štai gelbėjimo linija: santykis tarp nusidėjėlio „aš“ ir Viešpaties. Jei jaučiu, jog esu teisuolis, tuomet išganingo santykio nėra.

Dar didesnė nuostaba apima sėdinčiuosius prie stalo: „Kas jis toks, kad net nuodėmes atleidžia?“ (plg. Lk 7, 49). Jėzus aiškiai neatsako, tačiau nusidėjėlės atsivertimas visiems akivaizdus, ir tai rodo, jog iš jo kyla Dievo gailestingumo galia, gebanti perkeisti širdis.

Nusidėjėlės istorija moko mus apie ryšį tarp tikėjimo, meilės ir dėkingumo. Jai buvo atleista „daugybė nuodėmių“ ir todėl ji labai myli, o tas, „kam mažai atleista, tas menkai myli“ (plg. Lk 7, 47). Net ir pats Simonas pripažįsta, jog labiau nusikaltęs mylės smarkiau. Dievas kiekvieną iš mūsų apsupo gailestingumo slėpiniu. Iš jo meilės, kuri visuomet pasiekia mus pirma, mes mokomės mylėti. Kaip šv. Paulius prisimena: „Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Ef 1, 6–7). Šiame tekste „malonė“ tapatinama su „gailestingumu“, jos išliejama „gausiai“, pranokstant mūsų lūkesčius, ir taip įvykdomas kiekvienam Dievo skirtas išganymo planas.

Mieli broliai ir seserys, būkime dėkingi už tikėjimo dovaną, dėkokime Viešpačiui už jo didžiulę ir nepelnytą meilę! Leiskimės pripildomi Kristaus meilės: šios meilės mokinys semiasi ir ja remiasi. Ši meilė gali pamaitinti kiekvieną iš mūsų. Taigi, skleisdami šią dėkingą meilę savo broliams ir seserims namuose, šeimose bei visuomenėje, visiems galime skelbti Viešpaties gailestingumą.