Šiandien norime apmąstyti Gerojo samariečio palyginimą (Lk 10, 25–37). Vienas Įstatymo mokytojas nori Jėzų išmėginti keldamas jam tokį klausimą: „Mokytojau, ką turiu padaryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (plg. Lk 10, 25). Jėzus paprašo jo paties atsakyti į savo klausimą ir tasai puikiai atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (plg. Lk 10, 27). Tuomet Jėzus taria: „Tai daryk, ir gyvensi“ (plg. Lk 10, 28).

Įstatymo mokytojas iškelia kitą mums labai reikšmingą klausimą: „O kas gi mano artimas?“ (plg. Lk 10, 29), kuriuo numanoma: „Mano giminės? Mano tėvynainiai? Mano tikėjimo išpažinėjai?..“ Taigi jis reikalauja aiškios taisyklės, kuria remdamasis galėtų suskirstyti žmones į „artimus“ ir „svetimus“, į tokius, kurie gali tapti artimi, ir tokius, kuriems tai neįmanoma.

Jėzus atsako palyginimu apie kunigą, levitą ir samarietį. Pirmieji du susiję su šventyklos kultu, o trečiasis – samarietis, žydas atskalūnas, laikomas svetimu, nešvariu stabmeldžiu. Kelyje iš Jeruzalės į Jerichą kunigas ir levitas sutinka plėšikų sumuštą, išrengtą ir likimo valiai paliktą mirštantį žmogų. Nors Viešpaties Įstatymas įpareigoja į tokią situaciją patekusiam žmogui pagelbėti, nė vienas iš praeivių nesustoja. Jie skubėjo... Kunigas, pažvelgęs į laikrodį, veikiausiai pamanė: „Vėluoju į Mišias... Privalau aukoti Mišias.“ Levitas galbūt pagalvojo: „Nesu tikras, ar Įstatymas to nedraudžia, nes ten yra kraujo, kuris gali mane sutepti...“ Abu praeiviai pasirenka kitą kelią, kad nereikėtų prisiartinti prie mirštančiojo. Čia mums atskleidžiama pirmoji pamoka: tie, kurie lanko Dievo namus ir žino apie jo gailestingumą, nebūtinai moka mylėti savo artimą. Tai nėra automatiška! Gali žinoti visą Bibliją, visas liturgines rubrikas, išmanyti teologiją, bet meilė automatiškai iš šių žinių nekyla: meilės kelias yra kitoks, jis reikalauja ne vien proto, bet ir kai ko daugiau... Kunigas ir levitas mato gulintį žmogų, bet atstumia jį ir nepasisiūlo padėti. Tačiau garbinimas nėra tikras, jei jis nevirsta pagalba artimui. Niekada šito nepamirškime: negalime likti žiūrovai, kai tiek daug alkio, smurto ir neteisybės varginamų žmonių kenčia. Ką reiškia atstumti žmogaus kančią? Tai reiškia atstumti Dievą! Jei neprisiartinu prie to vyro, tos moters, to vaiko, to kenčiančio senolio ar senolės, neprisiartinu prie Dievo.

Eikime prie palyginimo šerdies: samarietis, niekinamas žmogus, iš kurio niekas nieko nesitikėjo ir kuris taip pat turėjo savo įsipareigojimų ir darbų, skirtingai nei anie du, priklausantys šventyklai, pamatęs sužeistąjį nepraėjo pro šalį, bet „pasigailėjo“ (plg. Lk 10, 33). Taigi Evangelija skelbia: „pasigailėjo“, vadinasi, jo širdis ir jausmai buvo sujaudinti! Tai ir yra skirtumas. Anie du „matė“, tačiau jų širdys liko užvertos ir šaltos. O samariečio širdis plakė sutartinai su paties Dievo širdimi. Iš tikrųjų „užuojauta“ yra esminė Dievo gailestingumo savybė. Dievas pasigaili mūsų. Ką tai reiškia? Jis kenčia kartu su mumis ir jaučia mūsų kančią. Užuojauta reiškia „dalyvavimą kančioje“. Šis veiksmažodis rodo, jog kūnas iš vidaus sujaudinamas ir dreba žmogaus patiriamo blogio akivaizdoje. Gerojo samariečio darbuose mes atpažįstame gailestingą Dievo veikimą visoje išganymo istorijoje. Tai ta pati užuojauta, su kuria Dievas sutinka kiekvieną iš mūsų: jis mūsų neatstumia, jam pažįstamas mūsų skausmas ir jis žino, kaip labai mus reikia jo pagalbos bei paguodos. Jis prieina arti mūsų ir niekuomet mūsų neapleidžia. Kiekvienas savo širdyje paklauskime ir atsakykime: „Ar aš tikiu? Ar tikiu, jog Viešpats manęs pasigaili tokio, koks esu, nusidėjėlio, turinčio daug problemų?“ Atsakymas yra „Taip!“ Tačiau kiekvienas privalome pažvelgti, ar širdyje tikime tokia Dievo užuojauta, gerojo ir arti esančio Dievo, kuris mus gydo ir glosto. Jei jį atmetame, jis laukia, nes yra kantrus ir visuomet šalia.

Samarietis elgiasi iš tiesų gailestingai: jis aptvarsto gulinčiojo žaizdas, nugabena jį į užeigą, pats jį slaugo, o vėliau pasirūpina, jog jo slaugą perimtų kiti. Tai moko mus, jog užuojauta ir meilė nėra blankūs jausmai, bet rūpinimasis kitu netgi už jį sumokant. Tai reiškia įsipareigoti, žengti visus reikalingus žingsnius, kad prie kito „priartėtum“ ir galėtum su juo susitapatinti: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tai Viešpaties įsakymas.

Baigdamas palyginimą Jėzus apverčia Įstatymo mokytojo klausimą ir jo klausia: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ (plg. Lk 10, 36). Atsakymas visiškai aiškus: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“ (plg. Lk 10, 37). Palyginimo pradžioje kunigui ir levitui mirštantysis buvo artimas; tačiau galiausiai jam artimas tapo prisiartinęs samarietis. Jėzus pakeičia perspektyvą: nestovėk skirstydamas kitų į artimus ir svetimus. Gali tapti artimu kiekvienam sutiktam vargstančiajam ir sužinosi, ar širdyje turi užuojautos, ar gebi kęsti kartu su kitu žmogumi.

Šis palyginimas yra ne vien puiki dovana, bet ir užduotis mums! Jėzus kartoja kiekvienam iš mūsų tai, ką pasakė Įstatymo mokytojui: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37). Visi esame pašaukti eiti tuo pačiu keliu kaip gerasis samarietis, kuris yra Kristaus paveikslas: Jėzus pasilenkė prie mūsų, tapo mūsų tarnu ir mus išgelbėjo, kad galėtume mylėti taip pat, kaip jis mus mylėjo.