Visi puikiai žinome Gerojo Ganytojo su paklydusia avele ant pečių paveikslą. Šis paveikslas visuomet vaizdavo Jėzaus rūpinimąsi nusidėjėliais bei gailestingumą Dievo, nesutinkančio prarasti nė vieno žmogaus. Jėzus pateikia šį palyginimą norėdamas paaiškinti mums tai, jog jo artumas nusidėjėliams neturėtų piktinti, o veikiau priešingai – kviesti mus apmąstyti, kaip gyvename savo tikėjimu. Pasakojime vienoje pusėje stovi nusidėjėliai, kurie ateina pas Jėzų jo klausytis, o kitoje – įtarūs Įstatymo mokytojai bei Rašto aiškintojai, dėl Jėzaus elgesio nuo jo atsiriboję, kadangi Jėzus prisiartino prie nusidėjėlių. Šie vyrai buvo išdidūs, arogantiški ir manė esą teisuoliai.

Mūsų palyginime figūruoja trys veikėjai: piemuo, paklydusi avis bei likusi banda. Tačiau iš tikrųjų istorijoje veikia tik piemuo, o ne avys. Taigi piemuo yra vienintelis pagrindinis veikėjas, nuo kurio viskas priklauso. Palyginimas pradedamas klausimu: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?!“ (Lk 15, 4). Tai paradoksas, keliantis abejonių dėl piemens veiksmų: ar išmintinga dėl vienos avies apleisti devyniasdešimt devynias? Maža to, ne avidėje, bet dykumoje? Pagal Biblijos tradiciją dykuma yra mirties vieta, kurioje sunku rasti maisto, vandens ar pastogę, be to, visur tyko pavojus sutikti laukinių žvėrių ar vagių. Ką daryti devyniasdešimt devynioms neapsaugotoms avims? Paradoksas tęsiasi, kuomet, suradęs paklydusią avį, piemuo džiaugsmingai užsikelia ją ant pečių ir grįžęs namo sukviečia draugus bei kaimynus sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi!“ (plg. Lk 15, 5–6). Atrodo, jog piemuo nebegrįžta į dykumą parginti likusios kaimenės! Taip rūpindamasis viena avimi jis tarsi pamiršta likusias devyniasdešimt devynias.

Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Jėzus nori mus išmokyti, jog nė viena avis neturi paklysti. Viešpats negali su tuo susitaikyti, net jei pasimeta vienas vienintelis žmogus. Dievas elgiasi taip, tarsi ieškotų paklydusių savo vaikų, o juos radęs kartu su visais džiaugtųsi ir švęstų. Tai stiprus troškimas: net devyniasdešimt devynios avys nesulaiko piemens avidėje. Jo svarstymas galėtų būti toks: „Turiu devyniasdešimt devynias avis. Vieną avį praradau, tačiau tai tik nedidelis nuostolis.“ Tačiau piemuo leidžiasi tos vienintelės ieškoti, nes kiekviena jam labai svarbi, o būtent šiai – vienišiausiai, labiausiai atskirtai – jo reikia labiausiai. Todėl jis leidžiasi jos ieškoti. Tai įspėjimas mums visiems: gailestingumas nusidėjėliams yra Dievo veikimo stilius ir šiam gailestingumui Dievas yra iki galo ištikimas. Niekas ir nė vienas negali atitraukti Dievo nuo jo išganymo valios. Dievui nežinoma mūsų šiuolaikinė „išmetimo“ kultūra, Jame jai vietos nėra. Dievas neišmeta nė vieno žmogaus. Jis myli visus ir visų ieško: vieno po kito! Jis nežino, ką reiškia „žmogų išmesti“, nes jis visas yra meilė ir gailestingumas.

Viešpaties kaimenė visuomet kelyje: ji negali savintis Dievo ir tikėtis jį įkalinti savose struktūrose bei strategijose. Piemuo randamas ten, kur yra paklydusi avis. Taigi ir Viešpaties ieškoti reikia ten, kur jis nori mus sutikti, o ne ten, kur mes reikalaujame jį rasti! Nėra kito kaimenės suvienijimo kelio kaip tik sekti piemens gailestingumo nurodytu keliu. Ieškodamas paklydusios avies jis ragina likusias devyniasdešimt devynias prisidėti prie kaimenės suvienijimo. Tuomet ne tik piemens ant pečių nešama avis, bet ir visa kaimenė seks paskui jį namo švęsti kartu su „draugais ir kaimynais“.

Turėtume dažnai apmąstyti šį palyginimą, nes krikščionių bendruomenėje visuomet yra žmonių, kurių trūksta ir kurių vieta lieka tuščia. Kartais tai atima drąsą ir verčia manyti, jog tai – neišvengiama netektis, tarsi nepagydoma liga. Tuomet rizikuojame užsidaryti ne avimis kvepiančiame, bet blogo tvaiko pridvisusiame tvarte. O krikščionys? Negalime būti užsidarę, kitaip patys prisigersime blogo tvaiko. Niekada! Mes privalome išeiti, jokiu būdu negalime užsidaryti tarp savęs, mažose savo bendruomenėse, parapijose ir laikyti save „teisuoliais“. Taip nutinka, kai pritrūksta misionieriško užsidegimo, kuris pastūmėtų mus susitikti su kitais. Jėzaus požiūriu visiškai paklydusių avių nėra, yra tik tokios, kurias reikia surasti. Privalome gerai tai suprasti: Dievui nė vienas nėra galutinai prarastas. Niekada! Dievas mūsų ieško iki paskutinės akimirkos. Pagalvokite apie gerąjį plėšiką: tik Jėzaus požiūriu nė vienas nėra galutinai prarastas. Todėl perspektyva visiškai dinamiška, atvira, skatinanti ir kūrybiška. Ji ragina išeiti ir ieškoti kelio į brolystę. Joks nuotolis negali piemens sulaikyti ir jokia kaimenė negali atsisakyti savo brolio. Surasti paklydusią avį yra piemens ir Dievo džiaugsmas, tačiau taip pat ir visos kaimenės! Mes visi esame surastos ir Viešpaties gailestingumo surinktos avys, pašauktos kartu su juo surinkti visą kaimenę!