Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie gailestingumą. Tema „Gailestingasis tėvas (plg. Lk 15, 11–32)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 821
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Mercoledì, 11 maggio 2016 18. Il Padre Misericordioso (cfr Lc 15,11-32)
DATA: 2016-05-11
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (433), 2016, p. 18–19.
BIBLIJOS NUORODA: Lk 15, 11–32
SERIJA: Neeilinis Gailestingumo jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (433), 2016, p. 18–19.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie gailestingumą. 18. Gailestingasis tėvas (plg. Lk 15, 11–32)

2016 m. gegužės 11 d.

Šiandienos audiencija vyksta dvejose vietose. Dėl prognozuoto lietaus ligoniai susirinko Pauliaus VI auloje ir dalyvauja drauge su mumis stebėdami vaizdą ekrane. Dvi vietos, tačiau viena audiencija. Pasveikinkime ligonius Pauliaus VI auloje. Šiandien apmąstysime Gailestingojo tėvo palyginimą apie tėvą ir du jo sūnus, tai padeda mums suprasti begalinį Dievo gailestingumą.

Pradėkime nuo pabaigos, nuo džiūgaujančio širdyje tėvo, kuris sako: „Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 23–24). Šiais žodžiais tėvas nutraukė jaunėlį sūnų, beišpažįstantį savo kaltę: „Nesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ (plg. Lk 15, 19). Šie žodžiai tėvo širdžiai nepakeliami. Jis skubinasi sugrąžinti sūnui jo orumo ženklus: geriausią drabužį, žiedą, apavą. Jėzus nekalba apie tėvą kaip apie įžeistą ir pasipiktinusį žmogų, kuris sakytų sūnui: „Tu už tai sumokėsi.“ Priešingai, tėvas sūnų apkabina, laukia jo su meile. Tėvui svarbiausia, jog priešais jį stovi sveikas ir gyvas sūnus. Tai jį džiugina ir skatina švęsti. Scena, kai tėvas sutinka sūnų palaidūną, iš tiesų jaudinanti: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (plg. Lk 15, 20).

Koks švelnumas! Tėvas pamatė sūnų iš tolo: ką tai reiškia? Tai reiškia, jog tėvas nuolat išeidavo į priemenę pažiūrėti į kelią, ar negrįžta jo sūnus. Sūnus, kuris taip blogai elgėsi, rado tėvą jo laukiantį. Koks gražus tėvo švelnumas! Jo gailestingumas liejasi per kraštus, yra besąlygiškas ir pasirodo dar prieš sūnui pradedant kalbėti. Sūnus tikrai žino, jog suklydo, ir tai pripažįsta: „Tėve, nusidėjau... Priimk mane bent samdiniu!“ (plg. Lk 15, 18–19). Tėvo atleidimo akivaizdoje šie žodžiai išnyksta. Iš tėvo apkabinimo ir bučinio sūnus supranta, jog, nepaisant visko, tėvas niekuomet nenustojo laikyti jo savo sūnumi. Šis Jėzaus pamokymas labai svarbus: mūsų buvimas Dievo vaikais yra Tėvo širdies meilės vaisius; tai nepriklauso nuo mūsų nuopelnų ar veiksmų, taigi niekas negali to iš mūsų atimti, netgi velnias! Niekas negali atimti iš mūsų šio orumo.

Jėzaus žodžiai skatina mus niekada nenusivilti. Mąstau apie susirūpinusias motinas bei tėvus, kurie mato savo vaikus tolstant ir sukant pavojingais keliais; apie parapijų klebonus ir katechetus, kurie kartais savęs klausia, ar jų darbas nenueina veltui. Taip pat mąstau apie kalinius, kuriems atrodo, jog jų gyvenimas baigtas; apie tuos, kurie padarė blogų sprendimų ir nebeįstengia žvelgti į ateitį; apie tuos, kurie alksta gailestingumo ir atleidimo ir mano, jog yra jų neverti... Bet kokioje gyvenimo situacijoje privalome nepamiršti – niekada nenustosime būti Dievo vaikais, mus mylinčio ir visuomet laukiančio sugrįžtančių Tėvo vaikais. Netgi kebliausioje gyvenimo situacijoje Dievas mūsų laukia, nori mus apkabinti, mūsų tikisi.

Palyginimas kalba ir apie kitą, vyresnįjį sūnų. Jis taip pat turi atrasti tėvo gailestingumą. Šis sūnus visuomet gyveno namuose, tačiau yra toks skirtingas nuo tėvo. Jo žodžiams trūksta švelnumo: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau... Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus…“ (plg. Lk 15, 29–30). Matome panieką: jis nesako nei „tėvas“, nei „brolis“, galvoja tik apie save. Jis giriasi visuomet likęs su tėvu ir jam tarnavęs, tačiau šio artumo niekada neišgyveno su džiaugsmu. O dabar jis kaltina tėvą niekada nedavus jam ožiuko, kad galėtų švęsti. Vargšas tėvas! Vienas sūnus buvo iškeliavęs, o kitas nebuvo jam artimas! Tėvo kančia yra Dievo kančia. Tai kančia Jėzaus, kai nuo jo nutolstame iškeliaudami ar būdami nors ir šalia, bet ne artimi.

Vyresniajam sūnui taip pat reikia gailestingumo. Teisuoliams – tiems, kurie laiko save teisuoliais – taip pat reikia gailestingumo. Šis sūnus atspindi mus, mąstančius, ar verta stengtis, jei už tai nieko negausime. Jėzus primena, Tėvo namuose esame ne tam, kad gautume atlygį, o kad turime atsakomybe besidalijančių vaikų orumą. Su Dievu „nesiderama“, o tik sekama Jėzaus, neišmatuojamai atidavusio save ant Kryžiaus, pėdomis. „Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis“ (plg. Lk 15, 31–32).

Taip tėvas kalba vyresniajam savo sūnui. Jo logika – tai gailestingumo logika! Jaunėlis sūnus manė nusipelnęs bausmės už savo nuodėmes, o vyresnysis laukė atlyginimo už savo tarnystę. Broliai tarp savęs nesikalba, jų istorijos skirtingos, tačiau abu vadovaujasi Jėzui svetima logika: jei darai gera – gausi atlyginimą, o jei bloga – būsi nubaustas. Tai nėra Jėzaus logika! Tėvas šią logiką apverčia žodžiais: „Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!“ (plg. Lk 15, 32). Tėvas atgavo prarastą sūnų ir dabar taip pat gali grąžinti jį jo broliui! Be jaunėlio vyresnysis sūnus nustoja būti „broliu“. Didžiausias tėvo džiaugsmas yra matyti, jog jo vaikai atpažįsta vienas kitą kaip brolį.

Sūnūs gali nuspręsti patys, ar prisidėti prie tėvo džiaugsmo ar jį atmesti. Jie privalo paklausti savęs, ko iš tiesų nori ir kokia yra jų gyvenimo vizija. Palyginimo pabaiga atvira: mes nežinome, ką nusprendė vyresnysis sūnus. Tai yra paskata mums. Ši Evangelijos ištrauka moko mus, jog visi turime įeiti į Tėvo namus ir prisidėti prie jo džiaugsmo, prie gailestingumo bei brolybės šventės. Broliai ir seserys, atverkime savo širdis, kad taptume „gailestingi kaip Tėvas“!