Nors diena ir nekokia, jūs esate drąsūs ir atėjote nepaisydami lietaus. Ačiū! Ši audiencija vyksta dviejose vietose: sergantieji slepiasi nuo lietaus Pauliaus VI auloje. Jiems ten patogiau ir jie stebi mus ekrane. O mes esame čia. Visi esame kartu, todėl jums siūlau pasveikinti ligonius plojimais. Nelengva ploti laikant rankoje skėtį!

Vienas iš daugelio gailestingumo aspektų yra užuojautos ir gailesčio (ital. pietà) rodymas tiems, kuriems reikia meilės. Pietas – pamaldumas, dievobaimingumas, pagarba, gailestis, pagaila – tai sąvoka, vartota jau graikų-romėnų pasaulyje. Čia ji reiškė paklusnumą viršesniesiems: pirmiausia dievų garbinimą, taip pat vaikų pagarbą tėvams, ypač vyresniesiems. Tačiau šiandien turime būti atsargūs, jog nesutapatintume maldingumo su gana paplitusiu pietizmu, kuris yra tik paviršutiniška emocija ir žeidžia kitų orumą. Taip pat neturėtume painioti maldingumo su užuojauta, kurią jaučiame šalia mūsų gyvenantiems gyvūnams. Iš tiesų kartais atsitinka taip, jog jaučiame tam tikrus jausmus gyvūnams, tačiau liekame abejingi brolių ir seserų kančiai. Kaip dažnai matome žmones, taip stipriai prisirišusius prie savo kačių ar šunų, jog palieka artimą bėdoje... Taip būti negali.

Maldingumas, apie kurį norime kalbėti, yra Dievo gailestingumo išraiška. Tai viena iš septynių Šventosios Dvasios dovanų, kurias Viešpats suteikia savo mokiniams, kad jie „lengvai paklustų Dievo įkvėpimams“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1831). Evangelijose dažnai minimas šauksmas, kuriuo sergantys, apsėsti, vargšai ar kenčiantys žmonės kreipiasi į Jėzų: „Pasigailėk“ (plg. Mk 10, 47–48; Mt 15, 22; Mt 17, 15). Jiems visiems Jėzus atsakė gailestingu žvilgsniu ir savo artumos paguoda. Tais pagalbos šauksmais ir gailestingumo maldavimais kiekvienas žmogus išreiškė savo tikėjimą Jėzumi, vadindamas jį „Mokytoju“, „Dovydo Sūnumi“ ir „Viešpačiu“. Jie jautė, jog Jėzuje yra kažkas nepaprasto, kas gali išlaisvinti juos iš kančios ir liūdesio. Jie matė jame Dievo meilę. Net spaudžiamas minios Jėzus pastebėjo tuos gailesčio maldavimus ir pasigailėjo, ypač matydamas kenčiančius ir pažeisto orumo žmones, tokius, kaip kraujoplūdžiu serganti moteris (plg. Mk 5, 32). Jis pakvietė ją pasitikėti juo ir jo žodžiu (plg. Jn 6, 48–55). Rodyti užuojautą Jėzui reiškia dalytis jo sutiktų žmonių sielvartu, taip pat asmeniškai stengtis paversti jį džiaugsmu.

Ir mes esame pašaukti ugdyti savo užuojautos jausmą daugelyje gyvenimo situacijų bei atsikratyti abejingumo, kuris neleidžia mums atpažinti mus supančių brolių ir seserų poreikių ir trukdo išsilaisvinti iš materialinės gerovės vergijos (plg. 1 Tim 6, 3–8).

Žvelkime į Mergelės Marijos pavyzdį – ji rūpinasi kiekvienu savo vaiku ir mums, tikintiesiems, yra užuojautos paveikslas. Dante Alighieri „Rojuje“ tai išreiškia savo malda Dievo Motinai: „Tavy užuojauta ir gailestis <…> Tavy suvienytas visuose kūriniuose glūdintis gėris“ (XXXIII, 19–21). Ačiū.