Šiandien noriu su jumis aptarti palyginimą apie turtuolį ir vargšą Lozorių. Šių dviejų asmenų gyvenimai, atrodo, vyksta paraleliai. Jų gyvenimų sąlygos priešingos ir neturi jokių susilietimo taškų. Turtuolio namų durys visuomet užvertos vargšui, kuris guli lauke tikėdamasis likučių nuo turtuolio stalo. Turtuolio apdarai labai prabangūs, o Lozoriaus kūnas padengtas žaizdomis. Turtuolis kasdien kelia ištaigingą puotą, o Lozorius badauja. Lozoriumi rūpinasi tik šunys, kurie ateina išlaižyti jo žaizdų. Ši scena primena stiprų Žmogaus Sūnaus priekaištą Paskutiniame Teisme: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau [...] nuogas – neaprengėte“ (Mt 25, 42–43). Lozorius įkūnija tylų visų laikų vargšų šauksmą bei prieštaravimus pasaulio, kuriame turtai ir ištekliai priklauso tik keletui.

Jėzus sako, jog tasai turtuolis vieną dieną numirė: ir vargšai, ir turtingieji miršta, jų likimas lygiai toks pat kaip mūsų, be jokių išimčių. Taigi tas žmogus kreipėsi į Abraomą, maldaudamas jo ir vadindamas jį „Tėvu“ (plg. Lk 16, 24. 27). Taip jis tvirtino esąs jo sūnus, priklausąs Dievo tautai. Tačiau gyvendamas jis niekada nekreipė dėmesio į Dievą, o pats sau buvo viso ko centru savo prabangos bei išlaidavimo pasaulyje. Atskirdamas Lozorių jis nemąstė nei apie Viešpatį, nei apie jo Įstatymą. Vargšo atmetimas – tai panieka Dievui! Turime tai įsidėmėti: atmesti vargšą reiškia paniekinti Dievą. Palyginime yra viena svarbi detalė: turtuolis neturi vardo, o tik apibūdinimą „turtuolis“, kuomet vargšo vardas „Lozorius“ pakartojamas penkis kartus ir reiškia „Dievas padeda“. Prie vartų gulintis Lozorius yra gyvas priminimas turtuoliui nepamiršti Dievo, tačiau jis to priminimo nepriima. Taigi turtuolis bus nuteistas ne dėl savo turtų, bet dėl negebėjimo jausti Lozoriui gailesčio ir suteikti pagalbos.

Antroje palyginimo dalyje vėl sutinkame Lozorių bei turtuolį po jų mirties (plg. Lk 16, 22–31). Pomirtiniame gyvenime situacija priešinga: vargšą Lozorių angelai nuneša į Abraomo prieglobstį danguje, o turtuolis pasmerkiamas pragaro kančioms. Taigi turtuolis „pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių“. Atrodo, tarsi Lozorių jis matytų pirmą kartą, tačiau jo žodžiai jį išduoda: „Tėve Abraomai, – šaukia jis, – pasigailėk manęs ir atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.“ Dabar turtuolis atpažįsta Lozorių ir prašo jo pagalbos, nors gyvendamas elgdavosi taip, tarsi jo nepastebėtų. Kaip dažnai žmonės apsimeta nepastebintys vargšų! Vargšai jiems neegzistuoja. Seniau turtuolis Lozoriui atsakydavo net likučių nuo savo stalo, o dabar nori, kad Lozorius atneštų jam atsigerti! Jis vis dar mano galintis naudotis savo buvusios socialinės padėties suteiktomis jam teisėmis. Atsakydamas turtuoliui, jog negali išpildyti jo prašymo, Abraomas duoda raktą į visą istoriją: jis paaiškina, jog gėrybės ir kančios padalijamos taip, kad išlygintų žemiškas neteisybes. O durys, kurios gyvenime skyrė turtinguosius nuo vargšų, virto „neperžengiama bedugne“. Kol Lozorius gulėjo lauke už jo namų durų, turtuolis turėjo išganymo galimybę – atverti duris ir padėti Lozoriui, tačiau dabar, abiem numirus, situacija nebepataisoma. Dievas tiesiogiai neminimas, bet palyginimas aiškiai įspėja: Dievo gailestingumas mums yra susijęs su mūsų gailestingumu artimui. Jei pastarojo nėra, tuomet ir Dievo gailestingumas neranda vietos užvertose mūsų širdyse ir negali įeiti. Jei plačiai neatveriu savo širdies durų vargstantiesiems, jos lieka užvertos net ir Dievui. Ir tai baisu.

Čia turtuolis galvoja apie savo brolius, kuriems gresia toks pat kančios likimas. Jis prašo, kad Lozorius sugrįžtų į pasaulį ir juos įspėtų. Tačiau Abraomas atsako: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ Kad persikeistume, turime ne laukti stebuklų, o atverti savo širdis Dievo žodžiui, kuris ragina mus mylėti Dievą ir artimą. Dievo žodis gali atgaivinti suvytusią širdį ir pagydyti jos aklumą. Turtuolis žinojo Dievo žodį, tačiau neįsileido jo į savo širdį ir neklausė. Todėl negebėjo atverti akių ir pasigailėti vargšo. Joks pasiuntinys ir jokia žinia negali pakeisti vargšų, kuriuos sutinkame savo kelyje, nes juose sutinkame patį Jėzų: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40), – sako Jėzus. Taigi palyginime aprašytame likimo apvertime glūdi mūsų išganymo slėpinys, kuriame Kristus skurdą sujungia su gailestingumu.

Mieli broliai ir seserys, girdėdami šią Evangelijos ištrauką, kartu su pasaulio vargšais galime giedoti su Marija: „Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia“ (Lk 1, 52–53).