Ką tik mūsų girdėtas Evangelijos palyginimas pateikia svarbų pamokymą: turime „visuomet melstis ir nepaliauti“ (plg. Lk 18, 1).Vadinasi, melstis nuolatos, o ne tik tada, kai užsimanome. Ne, Jėzus sako, jog turime „visuomet melstis ir nepaliauti“, ir pateikia našlės ir teisėjo pavyzdį.

Teisėjas yra galingas asmuo, pašauktas teisti pagal Mozės Įstatymą. Todėl biblinė tradicija rekomenduoja, kad teisėjai būtų dievobaimingi, patikimi, nešališki bei nepaperkami žmonės (plg. Iš 18, 21). Šis teisėjas, priešingai, „nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių” (Lk 18, 2). Jis buvo nesąžiningas, beprincipis teisėjas, kuris negerbė Įstatymo, o darė tai, ką norėjo ir kas jam buvo naudinga. Į jį kreipėsi teisingumo ieškanti našlė. Našlės, našlaičiai bei svetimšaliai buvo pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Paminti įstatymo jiems suteiktas teises buvo lengva, nes, atskirti ir beginkliai, jie vargiai galėjo išsikovoti pripažinimą. Beturtė, vieniša, niekieno neginama našlė galėjo būti ignoruojama, o jos teisių nepaisoma. Tokioje pat padėtyje buvo ir našlaičiai, ir svetimšaliai bei migrantai – tuo metu tai buvo labai rimta problema. Su teisėjo abejingumu susidūrusi našlė griebėsi vienintelio savo ginklo – įkyrėti jam nuolatiniu teisingumo prašymu. Kaip tik toks atkaklumas ir padėjo jai pasiekti savo tikslą. Tam tikru momentu teisėjas išklauso jos prašymą. Ne todėl, kad jos gailisi ar jaučia sąžinės graužatį. Jis atvirai pripažįsta: „vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų“ (Lk 18, 5).

Šio palyginimo pabaigoje Jėzus padaro dvi išvadas: jeigu savo nepailstančiais prašymais našlei pavyko palenkti nesąžiningąjį teisėją, kaipgi Dievas, geras ir teisingas Tėvas, „neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis“. Maža to, nedelsdamas „netrukus jis apgins jų teises” (Lk 18, 7–8).

Būtent todėl Jėzus ragina mus melstis ir „nepaliauti“. Visi patiriame nuovargio ir nusiminimo akimirkų, ypač kai mūsų maldos atrodo nevaisingos. Tačiau Jėzus mus užtikrina: kitaip nei nesąžiningasis teisėjas, Dievas nedelsdamas išklauso savo vaikus, netgi jei tai nereiškia, jog jis ims veikti tada ir taip, kaip mes to norėtume. Malda tai ne stebuklinga lazdelė! Ji padeda išsaugoti tikėjimą į Dievą, patikėti save jam netgi nesuprantant jo valios. Pats Jėzus – kuris meldėsi nuolat! – yra mums pavyzdys. Laiškas žydams primena, jog „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žyd 5, 7). Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys atrodo neįtikinamas, nes Jėzus mirė ant Kryžiaus. Vis dėlto Laiškas žydams neklysta: Dievas iš tiesų išgelbėjo Jėzų nuo mirties ir dovanojo jam visišką pergalę prieš ją, tačiau kelias į tą pergalę vedė per pačią mirtį! Nuoroda į maldavimą, kurį Dievas išklausė, yra susijusi su Jėzaus malda Getsemanėje. Apimtas stipraus sielvarto, Jėzus meldžia Tėvo, kad išvaduotų jį nuo karčios Kančios taurės, tačiau jo malda yra persmelkta pasitikėjimo Tėvu ir Jėzus atsiduoda jo valiai: „ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39) – sako Jėzus. Maldos motyvas nėra esminis, visų svarbiausia yra Jėzaus santykis su Tėvu. Štai ką daro malda: ji pakeičia troškimą ir suformuoja jį pagal Dievo valią, kad ir kokia ji būtų, nes besimeldžiantysis visų pirma siekia sąjungos su Dievu, kuris yra gailestinga Meilė.

Palyginimas baigiamas klausimu: „ar atėjęs Žmogaus Sūnus berasžemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Šis klausimas yra įspėjimas mums: turime nepaliauti melstis, net jei negauname atsakymo. Malda išsaugo tikėjimą, be jos tikėjimas svyruoja! Prašykime Viešpaties tikėjimo, kuris taptų nepaliaujama ir atkaklia malda, tokia, kaip tos našlės. Prašykime tikėjimo, kuris maitintųsi mūsų jaučiamu jo atėjimo troškimu. Ir maldoje patirkime užuojautą Dievo, kuris, kaip pilnas gailestingos meilės Tėvas, ateina sutikti savo vaikų.