Praėjusį trečiadienį girdėjome palyginimą apie teisėją ir našlę, apie būtinybę atkakliai melstis. Šiandien, pateikdamas kitą palyginimą, Jėzus nori parodyti mums, koks yra teisingas požiūris į maldą ir į Tėvo gailestingumo šaukimąsi, kaip reikia melstis. Tai fariziejaus ir muitininko palyginimas (Lk 18, 9–14).

Abu veikėjai atėjo į šventyklą melstis, tačiau jų elgesys skirtingas ir abu sulaukia priešingų rezultatų. Fariziejus meldžiasi „atsistojęs“ (Lk 18, 11) ir kalba daug žodžių. Savo padėkos maldą jis skiria Dievui, tačiau iš tiesų rodo savus nuopelnus ir jaučiasi pranašesnis už „kitus žmones“, kuriuos vadina „plėšikais, sukčiais, svetimautojais“, pavyzdžiui, jis nurodo į kitą ten buvusį žmogų – „kaip šis va muitininkas“ (Lk 8, 11). Būtent čia ir glūdi problema: fariziejus meldžiasi Dievui, tačiau iš tiesų jo žvilgsnis nukreiptas į save. Jis meldžiasi sau! Prieš akis mato ne Viešpatį, o veidrodį. Nors yra šventykloje, fariziejus nejaučia būtinybės parklupti prieš Viešpaties didingumą. Jis lieka stovėti ir jaučiasi užtikrintas, tarsi būtų šventyklos viršininkas! Fariziejus vardija savo atliktus gerus darbus: jis yra nepriekaištingas, visuomet laikosi Įstatymo, pasninkauja „du kartus per savaitę“ bei moka „dešimtinę“ iš visko, ką įsigyja. Taigi, labiau nei malda, fariziejus džiaugiasi, kad laikosi priesakų. Tačiau jo požiūris ir žodžiai yra toli nuo žodžių ir veikimo Dievo, kuris myli visus žmones ir neniekina nusidėjėlių. Šis fariziejus, priešingai, niekina nusidėjėlius nurodydamas į kitą ten esantį žmogų. Laikydamas save teisuoliu, fariziejus apleidžia svarbiausią įsakymą: meilę Dievui ir artimui.

Taigi nepakanka klausti savęs, kiek meldžiamės. Turime klausti, kaip meldžiamės, kokia yra mūsų širdis: tai labai svarbu norint įvertinti savo mintis bei jausmus ir išnaikinti aroganciją bei veidmainystę. Tačiau aš klausiu: ar galima melstis apimtiems arogancijos? Ne. Ar galima melstis veidmainiaujant? Ne. Privalome melstis pateikdami Dievui save tokius, kokie esame. Kitaip nei fariziejus, kurio malda persunkta arogancijos ir veidmainystės. Savo kasdienybėje esame apimti karštligiško skubėjimo, dažnai esame neapsaugoti nuo prieštaringų jausmų, apsiblausę, sumišę. Privalome išmokti atrasti kelią į savo širdis ir sugrąžinti intymumo bei tylos vertę, nes ten Dievas mus sutinka ir mums kalba. Tik iš ten savo ruožtu galime susitikti ir kalbėtis su kitais. Fariziejus atėjo į šventyklą pasitikėdamas savimi, tačiau nepastebėjo, kad jo širdis paklydus.

Muitininkas – kitas žmogus – priešingai, ateina į šventyklą nuolankia ir atgailaujančia širdimi. Jis „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę“ (Lk 18, 13). Kitaip nei fariziejaus, jo malda buvo labai trumpa: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“ Nieko daugiau. Graži malda! Mokesčių rinkėjai, tuo laiku vadinti „muitininkais“, buvo laikomi nešvariais, svetimšalių valdovų pajungtais žmonėmis. Jų nemėgo ir juos tapatino su „nusidėjėliais“. Palyginimas mus moko, kad asmens teisingumas ar nuodėmingumas priklauso ne nuo jo socialinės padėties, o nuo jo santykio su Dievu ir broliais bei seserimis. Muitininko atgailos gestai bei keli trumpi žodžiai liudija, kad jis supranta savo apgailėtiną būklę. Jo malda be galo svarbi. Jis pilnas nusižeminimo ir žino tik tai, kad yra nusidėjėlis ir jam reikia malonės. Fariziejus neprašė nieko, nes viską turėjo, o muitininkas meldžia vien Dievo gailestingumo. Tai labai gražu: melsti Dievo malonės! Pasirodydamas tuščiomis rankomis bei plika širdimi ir pripažindamas esąs nusidėjėlis, muitininkas mums parodo, kas yra būtina norint priimti Dievo atleidimą. Galų gale jis, visų niekinamas, tampa tikrojo tikinčiojo paveikslu.

Palyginimą Jėzus baigia nuosprendžiu: „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 14). Kuris iš šių dviejų yra sugedęs? Fariziejus. Fariziejus yra sugedusio žmogaus pavyzdys, tokio, kuris apsimeta besimeldžiąs, bet iš tiesų tik pasipūtęs lankstosi priešais veidrodį. Jis sugedęs, o jo malda apsimestinė. Taip yra ir gyvenime: kas laiko save teisuoliu, o kitus smerkia ir niekina, yra sugedęs ir veidmainys. Išdidumas sugadina kiekvieną gerą darbą, ištuština maldą, atitolina nuo Dievo ir kitų žmonių.

Pirmenybę nuolankumui Dievas teikia ne norėdamas mus pažeminti: nuolankumas veikiau yra būtina sąlyga, kad galėtume būti jo pakelti ir taip patirtume mūsų tuštumą užpildantį gailestingumą. Išdidžiųjų malda nepasiekia Dievo širdies, o vargšų nuolankumas ją plačiai atveria. Dievas turi silpnybę nuolankiesiems. Nusižeminusios širdies akivaizdoje Dievas atveria visą savo širdį. Mergelė Marija šį nuolankumą išreiškia savo giesmėje Magnificat: „nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę […] jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso“ (Lk 1, 48. 50). Tepadeda mums mūsų Motina melstis nuolankia širdimi. O mes tris kartus pakartokime tą gražią maldą: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“