Prieš pradėdamas katechezę norėčiau pasveikinti grupelę porų, šiandien švenčiančių penkiasdešimtąsias vestuvių metines. Tai iš tiesų šeimyninis „geras vynas“! Jūs esate pavyzdys jaunavedžiams – juos sveikinsiu vėliau – ir jauniems žmonėms. Tai gražus liudijimas. Dėkoju jums už jūsų liudijimą.

Aptarę keletą palyginimų apie gailestingumą, šiandien sustokime ties pirmuoju iš Jėzaus stebuklų, kuriuos evangelistas Jonas vadina „ženklais“, nes Jėzus juos darė norėdamas ne nustebinti, bet atskleisti Tėvo meilę. Apie pirmąjį iš šių stebuklingų ženklų, duotą Galilėjos Kanoje, mums pasakoja pats Jonas (Jn 2, 1–11). Tai tarsi „įėjimo vartai“, virš kurių išgraviruoti visą Kristaus slėpinį apšviečiantys ir mokinių širdis tikėjimui atveriantys žodžiai. Pažvelkime į keletą iš jų.

Įžangoje rašoma: „Jėzus ir jo mokiniai“ (Jn 2, 2). Tuos, kuriuos Jėzus pašaukė sekti juo, jis susaistė su savimi bendruomenėje. Dabar, kaip viena šeima, jie visi kviečiami į vestuves. Taip Kanos vestuvėse pradėdamas savo viešąjį veikimą Jėzus pasirodo kaip pranašų skelbtas Dievo tautos sutuoktinis. Jis atskleidžia mus su juo suvienijančio santykio gylį: tai nauja meilės sandora. Kas yra mūsų tikėjimo pagrindas? Tai gailestingumo aktas, kuriuo Jėzus mus su savimi susaistė. Krikščioniškas gyvenimas – tai atsakymas į jo meilę, tai tarsi dviejų įsimylėjėlių istorija. Dievas ir žmogus susitinka, ieško, randa, švenčia ir myli vienas kitą – visai kaip mylimasis ir mylimoji Giesmių Giesmėje. Visa kita yra šio santykio padariniai. Bažnyčia yra Jėzaus šeima, ant kurios liejasi jo meilė. Tai meilė, kurią Bažnyčia saugo ir nori duoti visiems.

Sandoros kontekste reikia suprasti ir Dievo Motinos pastebėjimą: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Kaip įmanoma švęsti vestuves ir linksmintis be to, ką pranašai įvardijo kaip tipišką mesijinės puotos elementą (plg. Am 9, 13–14; Jl 2, 24; Iz 25, 6)? Vanduo reikalingas gyvybei palaikyti, tačiau vynas parodo puotos gausumą ir šventės džiaugsmą. Šioje vestuvių šventėje vyno pritrūko, ir jaunavedžiams dėl to labai gėda. Įsivaizduokite, jei vestuvių šventė baigtųsi geriant arbatą – tai būtų gėdinga! Vynas šventei būtinas. Akmeniniuose induose „žydų apsiplovimams“ (Jn 2, 6) skirtą vandenį paversdamas vynu, Jėzus duoda iškalbingą ženklą: Mozės Įstatymą jis perkeičia į džiaugsmą nešančią Evangeliją. Kaip Jonas sako kitur: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).

Tarnams skirti Marijos žodžiai vainikuoja Kanos vestuves: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Įdomu, jog tai paskutiniai jos žodžiai, minimi Evangelijoje; jie yra jos palikimas mums. Ir šiandien Dievo Motina mums sako: „Ką tik jis jums lieps – ką Jėzus jums lieps – darykite!“ Tai jos palikimas mums – gražus palikimas! Tai žodžiai, primenantys kaip atsaką į sandoros pažadus Izraelio tautos prie Sinajaus kalno vartotą tikėjimo formulę: „Visa, ką tik Viešpats kalbėjo, darysime!“ (Iš 19, 8). Ir iš tiesų Kanos tarnai paklūsta. „Jėzus jiems liepė: Pripilkite indus vandens. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui. Tie nunešė“ (Jn 2, 7–8). Šiose vestuvėse išties sudaroma nauja sandora ir Viešpaties tarnams – visai Bažnyčiai – pavedama nauja misija: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“ Tarnauti Viešpačiui – tai klausytis ir įgyvendinti jo žodį. Tai paprastas, bet esminis Jėzaus motinos patarimas ir krikščionio gyvenimo planas. Semti iš indo kiekvienam iš mūsų reiškia patikėti save Dievo žodžiui, kad patirtume jo veikimo galią gyvenime. Tuomet, kartu su šventės prievaizdu, kuris paragavo paversto vynu vandens, galėsime sušukti: „tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“ (plg. Jn 2, 10). Taip, Viešpats pasilieka geriausią vyną mūsų išganymui, lygiai taip, kaip jis ir toliau teka iš perverto Viešpaties šono.

Pasakojimo pabaiga skamba kaip nuosprendis: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį“ (Jn 2, 11). Kanos vestuvių šventė pranoksta paprastą pasakojimą apie pirmąjį Jėzaus stebuklą. Tarsi lobių skrynią Jėzus saugo savo asmens slėpinį ir atėjimo tikslą: lauktasis Jaunikis pradeda vestuves, kurios išsipildo Velykų slėpinyje. Šiose vestuvėse Jėzus savo mokinius su savimi susaisto nauja ir galutine sandora. Kanoje Jėzaus mokiniai tampa jo šeima. Kanoje gimsta Bažnyčios tikėjimas. Visi esame pakviesti į vestuvių šventę, nes jauno vyno niekuomet nepritrūks!