Vieną dieną, artindamasis prie Jericho miesto, Jėzus padarė stebuklą – grąžino akių šviesą gatvėje elgetaujančiam neregiui (plg. Lk 18, 35–43). Šiandien pasistengsime suvokti šio ženklo reikšmę, nes jis mus liečia tiesiogiai. Evangelistas Lukas sako, jog neregys elgeta sėdėjo šalia kelio (plg. Lk 18, 35). Neregiai tais laikais – o dar ir visai neseniai – turėjo gyventi vien išmalda. Šio neregio paveikslas atspindi daugelį žmonių, kurie ir šiandien yra užmirštami dėl fizinės ar kitokios negalios. Neregys yra atskirtas nuo minios. Jis sėdi pakelėje, o savo mintimis ir reikalais užsiėmę žmonės eina pro šalį... Kelias, kuris galėtų būti susitikimo vieta, neregiui yra vienumos vieta. Minia eina pro šalį, o jis yra vienas.

Užmiršto žmogaus paveikslas ypač liūdnas Jericho – puikios, žydinčios dykumos oazės – fone. Žinome, jog Izraelio tauta ilgo išėjimo iš Egipto pabaigoje pasiekė Jerichą, todėl šis miestas yra tarsi vartai į Pažadėtąją Žemę. Prisimename žodžius, kuriuos tada pasakė Mozė: „Tačiau jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas iš giminaičių, bet kuriame tavo miestų krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, duoda tau, nebūk kietaširdis ar šykštus savo beturčiui artimui. Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte“ (Įst 15, 7. 11). Šis Dievo Įstatymo nurodymas yra visiškai priešingas Evangelijoje aprašytai situacijai: neregiui maldaujamai sušukus kviečiant Jėzų, žmonės jį sudraudė, kad nutiltų, tarsi jis neturėtų teisės kalbėti. Minia nejautė neregiui užuojautos, jo šauksmas ją erzino. Kaip dažnai suirztame matydami stokojančius, sergančius ar alkanus žmones gatvėje. Kaip dažnai jaučiamės suerzinti susidūrę su pabėgėliais. Tai mus visus apimanti pagunda. Mus visus, taip pat ir mane! Būtent todėl Dievo žodis mus įspėja ir primena, kad abejingumas ir priešiškumas padaro mus aklus ir kurčius, trukdo matyti mūsų brolius ir neleidžia atpažinti juose Viešpaties. Abejingumas ir priešiškumas. Kartais jie gali net pavirsti agresija ir įžeidimu: „Išvykit juos visus!“; „Perkelkit juos kitur!“. Ir neregiui sušukus minia elgėsi agresyviai: „Pasitrauk iš čia, nutilk, nustok šaukęs“.

Atkreipkime dėmesį į vieną įdomią detalę. Evangelistas sako, jog kažkas iš minios neregiui paaiškino žmonių susirinkimo priežastį, sakydamas, jog „praeinąs Jėzus Nazarietis“ (Lk 18, 37). Jėzaus praėjimas čia primena Išėjimo knygoje minimą Mirties Angelo praėjimą, kuris išgelbsti izraeliečius Egipto žemėje (plg. Iš 12, 23). Tai Paschos „perėjimas“, išlaisvinimo pradžia: ten, kur Jėzus praeina, visuomet yra išlaisvinimas ir išganymas! Taigi neregiui tarsi buvo atskleistas Paschos slėpinys. Nesileisdamas įbauginamas neregys šaukia Jėzų ir atpažįsta jį kaip Dovydo Sūnų, lauktą Mesiją, kuris, pasak pranašo Izaijo, atmerkė akliesiems akis (plg. Iz 35, 3). Kitaip nei minia, neregys mato tikėjimo akimis ir tai lemia jo maldavimo jėgą. Iš tiesų, išgirdęs neregį „Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti” (Lk 18, 40). Taip Jėzus paima neregį nuo šalikelės ir pastato jį į savo mokinių bei minios dėmesio centrą. Pagalvokime ir mes, kai buvome siaubingose, netgi nuodėmingose situacijose, Jėzus paėmė mus už rankos nuo šalikelės ir dovanojo mums išganymą. Taip įvyko dvigubas perėjimas. Pirma, žmonės pranešė neregiui gerą žinią, tačiau nenorėjo su juo turėti nieko bendro. Dabar Jėzus visus juos įpareigoja suvokti, kad geros žinios taip pat reiškia į savo kelio centrą pastatyti žmogų, kuris prieš tai buvo atskirtas. Antra, neregys negalėjo matyti, tačiau jo tikėjimas atvėrė išganymo kelią ir jis atsidūrė tarp tų, kurie išėjo į gatvę, kad pamatytų Jėzų.

Broliai ir seserys, Viešpaties perėjimas yra gailestingumo susitikimas, kuris mus visus suvienija aplink Jėzų, kad atpažintume tą, kuriam reikia pagalbos ir paguodos. Jėzus pereina ir mūsų gyvenime. Ir kuomet Jėzus praeina, pereina, o aš tai suprantu – tai yra kvietimas prie jo prisiartinti, būti geresniam, būti geresniu krikščioniu ir sekti Jėzumi.

Jėzus klausia neregio: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Lk 18, 41). Šie Jėzaus žodžiai įspūdingi: Dievo Sūnus dabar stovi prieš neregį kaip nuolankus tarnas. Jis, Jėzus, Dievas sako: „Ko nori, kad tau padaryčiau? Kaip galiu tau patarnauti?“ Dievas padaro save nuodėmingo žmogaus tarnu. Neregys Jėzui atsako, vadindamas jį nebe „Dovydo Sūnumi“, bet „Viešpačiu“ – vardu, kuriuo Bažnyčia nuo pat pradžių vadino prisikėlusį Jėzų. Neregys prašo, kad galėtų praregėti, ir jo noras išklausomas: „Regėk! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 18, 42). Neregys parodė savo tikėjimą šaukdamasis Jėzaus ir nepaliaujamai trokšdamas jį sutikti. Tai atnešė jam išganymo dovaną. Savo tikėjimo dėka jis vėl gali matyti ir, svarbiausia, jaučiasi mylimas Jėzaus.

Pasakojimas baigiamas pastebint, jog neregys „nulydėjo jį, garbindamas Dievą“ (Lk 18, 43): jis tapo mokiniu. Iš elgetos tapo mokiniu: toks yra ir mūsų kelias. Mes visi esame elgetos. Mums visada reikia išganymo. Todėl kiekvieną dieną turime žengti tą žingsnį: iš elgetų tapti mokiniais. Taigi neregys seka Jėzumi ir tampa jo bendruomenės dalimi. Tas, kurį buvo norima nutildyti, dabar garsiai liudijo savo susitikimą su Jėzumi Nazariečiu ir „tai matydami, visi žmonės šlovino Dievą“ (Lk 18, 44). Įvyksta antras stebuklas: tai, kas nutiko neregiui, pagaliau atveria akis ir miniai. Visus nušviečia ta pati šlovinimo maldoje vienijanti šviesa. Jėzaus malonė užlieja visus, kuriuos jis sutinka: Jėzus juos šaukia, kviečia pas save, sutelkia, gydo ir nušviečia. Taip jis kuria naują, jo gailestingos meilės stebuklus šlovinančią tautą. Ir mes leiskime Jėzui mus pašaukti, išgydyti, mums atleisti ir sekime juo šlovindami Dievą. Tebūnie taip!