Prisikėlęs Jėzus, prieš pakildamas į Tėvo šlovę, kelis kartus pasirodė savo mokiniams. Mūsų ką tik girdėtoje Evangelijos ištraukoje (Lk 24, 45–48) pasakojama apie vieną tokį Jėzaus pasirodymą – Viešpats nurodo esminį turinį mokymo, kurį apaštalai turi skleisti pasaulyje. Galime tai apibendrinti dviem žodžiais: „atsivertimas“ ir „nuodėmių atleidimas“. Tai du reikšmingi aspektai gailestingumo Dievo, kuris meiliai mumis rūpinasi. Šiandien pamąstykime apie atsivertimą.

Kas yra atsivertimas? Apie jį kalbama visoje Biblijoje, ypač pranašų mokyme, nuolat raginančiame tautą „sugrįžti pas Viešpatį“ prašant jo atleidimo ir perkeičiant savo gyvenimą. Pasak pranašų, atsivertimas reiškia pakeisti kryptį ir iš naujo atsisukti į Viešpatį, neabejojant, jog jis mus myli ir jo meilė visuomet ištikima. Sugrįžti pas Viešpatį.

Atsivertimas yra pirmasis Jėzaus mokymo žodis: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Šiuo pareiškimu jis prisistato žmonėms, prašydamas jų priimti jo žodį kaip galutinį Dievo žodį žmonijai (plg. Mk 12, 1–11). Lyginant su pranašų mokymu, Jėzus skiria dar didesnį dėmesį vidinei atsivertimo plotmei. Tapimas nauju kūriniu, nauju žmogumi paveikia visą asmenį, širdį ir protą. Širdis persikeičia ir žmogus atsinaujina.

Atsiversti Jėzus kviečia ne kaip žmonių teisėjas, bet kaip besidalijantis žmogiškąja prigimtimi, taigi jis kviečia gatvėje, namuose, prie stalo... Gailestingumas tiems, kurie turėjo pakeisti savo gyvenimą, buvo įvykdytas per jo meilų buvimą, kad kiekvienas būtų priimtas į jo išganymo istoriją. Jėzus įtikino žmones savo gerumu ir meile ir taip palietė žmonių širdžių gilumą. Jie jautėsi patraukti Dievo meilės bei raginami perkeisti savo gyvenimą. Pavyzdžiui, Mato (plg. Mt 9, 9–13) ir Zachiejaus (plg. Lk 19, 1–10) atsivertimai įvyko būtent taip, nes jie jautėsi mylimi Jėzaus, o per jį – Tėvo. Tikras atsivertimas įvyksta, kai priimame malonės dovaną, o aiškus jo autentiškumo ženklas yra tai, kad pastebime mūsų brolių nelaimes ir esame pasiruošę prie jų priartėti.

Mieli broliai ir seserys, kaip dažnai ir mes jaučiame visą mūsų asmenį paveikiančio persikeitimo poreikį! Kaip dažnai sakome sau: „Turiu pasikeisti, nebegaliu taip tęsti toliau... Šiame kelyje mano gyvenimas neatneš jokių vaisių; tai bus bevertis gyvenimas ir aš nebūsiu laimingas.“ Kaip dažnai taip galvojame, kaip dažnai!.. O Jėzus yra su mumis ir, tiesdamas ranką, sako: „Ateik, ateik pas mane. Aš viską padarysiu: perkeisiu tavo širdį, perkeisiu tavo gyvenimą ir padarysiu tave laimingą.“ Bet ar mes juo tikime, taip ar ne? Tikite tuo ar ne? Mažiau plojimų ir daugiau balso: Tikite ar netikite tuo? (Žmonės Šv. Petro aikštėje šaukia: „Taip!”) Taip yra. Jėzus, kuris yra su mumis, kviečia perkeisti savo gyvenimą. Tai jis kartu su Šventąja Dvasia pasėja mumyse nerimo sėklą, kad keistume savo gyvenimą ir taptume geresni. Taigi atsiliepkime į šį Viešpaties kvietimą ir nesipriešinkime, nes tik jei atsiversime jo gailestingumui, rasime tikrą gyvenimą ir tikrą džiaugsmą.

Mes turime tik plačiai atverti duris, o visa kita padarys jis. Jis viską padaro, bet mes turime plačiai atverti savo širdis, kad jis galėtų mus išgydyti ir leisti mums žengti pirmyn. Aš jus užtikrinu, kad taip būsime laimingesni. Ačiū.