„Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ (Lk 5, 12): taip raupsuotasis kreipiasi į Jėzų. Šis vyras prašo būti ne tik išgydytas, bet ir „apvalytas“, tai yra visiškai sveikas kūnu ir širdimi. Išties raupsai buvo laikomi Dievo prakeiksmu, visiškos nešvaros forma. Raupsuotasis turėjo laikytis atokiai nuo kitų. Jam buvo draudžiama įeiti į šventyklą ar dalyvauti pamaldose. Toli nuo Dievo ir nuo žmonių. Tokių, kaip raupsuotasis, žmonių gyvenimas buvo liūdnas!

Nepaisant to, tasai raupsuotasis nepasidavė ligai ar nuostatoms, atskiriančioms jį nuo kitų. Kad pasiektų Jėzų, jis nebijojo pažeisti įstatymo ir įėjo į miestą, nors tai jam buvo draudžiama. Radęs Jėzų, vyras „parpuolė ant žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ (Lk 5, 12). Tai, ką šis nešvariu laikomas vyras padarė, buvo jo tikėjimo išraiška! Jis atpažįsta Jėzaus galią: jis yra tikras, kad ji gali jį išgydyti ir kad viskas priklauso nuo Jėzaus valios. Šis tikėjimas yra jėga, leidžianti jam nepaisyti įsigalėjusios tvarkos ir siekti susitikimo su Jėzumi. Parpuldamas priešais jį, raupsuotasis vadina Jėzų „Viešpačiu“. Raupsuotojo maldavimas rodo, jog einant pas Jėzų nereikia ilgų kalbų. Užtenka kelių žodžių, jeigu juos lydi visiškas pasitikėjimas Jėzaus visagalybe ir gerumu. Patikėti save Dievo valiai reiškia pasitikėti jo begaliniu gailestingumu. Norėčiau pasidalyti su jumis kai kuo asmenišku. Vakare, prieš eidamas miegoti, aš meldžiuosi šia trumpa malda: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ Tuomet penkis kartus sukalbu „Tėve mūsų“ – po vieną už kiekvieną Jėzaus žaizdą, nes savo žaizdomis Jėzus mus apvalė. Jei aš tai darau, tai ir jūs galite tai daryti savo namuose. Galite sakyti: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“, tuomet pagalvoti apie Jėzaus žaizdas ir už kiekvieną iš jų sukalbėti „Tėve mūsų“. Jėzus visada mus girdi.

Raupsuotasis Jėzų giliai paveikia. Morkaus Evangelija pabrėžia, jog „Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ (Mk 1, 41). Jėzaus gestas lydi jo žodžius ir padaro jo mokymą aiškesnį. Priešingai nei nurodo Mozės Įstatymas, kuris raupsuotajam draudžia artintis prie kitų (plg. Kun 13, 45–46), Jėzus ištiesia savo ranką ir netgi paliečia jį. Kaip dažnai susiduriame su vargšu, kuris ateina su mumis susitikti! Galime būti dosnūs ir užjaučiantys, tačiau paprastai tokio žmogaus neliečiame. Duodame jam monetų, numetame jas, kad išvengtume paliesti jo ranką. Ir pamirštame, kad tas žmogus yra Dievo kūnas! Jėzus mus moko nebijoti paliesti vargšų ir atstumtųjų, nes jis yra juose. Paliesdami vargšą galime būti apvalyti nuo veidmainystės ir susirūpinti jo padėtimi. Paliesdami atstumtąjį. Šiandien mane lydi šie jauni žmonės. Daug kas mano, jog būtų geriau, jei jie liktų savo šalyje, tačiau ten jie tiek kentėjo. Jie yra mūsų pabėgėliai, bet daugelis laiko juos atstumtaisiais. Jie yra mūsų broliai! Krikščionis neatstumia nė vieno, kiekvienam suteikia vietą, kiekvienam leidžia atvykti.

Išgydęs raupsuotąjį, Jėzus jam liepia niekam apie tai nepasakoti, tačiau sako: „Tik nueik, pasirodyk kunigui ir atiduok auką už pagijimą, kaip Mozės įsakyta, jiems paliudyti“ (Lk 5, 14). Šis Jėzaus nurodymas atskleidžia tris dalykus. Pirma, mumyse veikianti malonė nesiekia sensacijos. Ji paprastai veikia diskretiškai ir be triukšmo. Kad išgydytų mūsų žaizdas ir vestų mus šventumo keliu, ji veikia kantriai formuodama mūsų širdis pagal Viešpaties širdį, kad vis labiau priimtume jo mintis ir jausmus. Antra, leidęs kunigui oficialiai nustatyti išgijimą ir davęs išperkamąją auką, raupsuotasis vėl priimamas į tikinčiųjų bendruomenę ir visuomeninį gyvenimą. Jo reintegracija užbaigia išgydymą. Kaip prašė, dabar jis yra visiškai švarus. Galiausia pasirodydamas kunigams, raupsuotasis liudija apie Jėzų ir jo, kaip Mesijo, autoritetą. Užuojautos galia, kuria Jėzus išgydė raupsuotąjį, šio vyro tikėjimą paskatino atsiverti misijai. Jis buvo atstumtas, o dabar jis vienas iš mūsų.

Pagalvokime apie save, apie savo kančias... Kiekvienas turi savų. Pagalvokime nuoširdžiai. Kaip dažnai mes jas veidmainiškai užklojame „geromis manieromis“. Būtent tada reikia likti vienam, parklupti prieš Dievą ir melstis: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“ Darykite tai, darykite tai prieš eidami miegoti, kiekvieną vakarą. O dabar kartu sakykime šią gražią maldą: „Viešpatie, jei tik panorėsi, gali padaryti mane švarų!“